Už savo kūrybą rašytojas yra pelnęs nemažai apdovanojimų. 2006 metais jis pelnė tarptautinę IMPAC Dublino literatūrinę premiją už romaną apie rašytoją Henrį Džeimsą „Meistras“ (The Master), Costa premiją už romaną „Bruklinas“ (Brooklyn, 2009), 2011 m. yra gavęs airių PEN premiją už indėlį į airių literatūrą, tris kartus pateko į Booker premijos trumpąjį sąrašą. Keletas jo romanų ekranizuoti.
C.Tóibínas dažniausiai rašo apie tradicinę airių visuomenę, gyvenimą užsienyje, kūrybos procesą. Viena jo pagrindinių temų – žmogaus tapatybės ir tvirtybės išsaugojimas. Jo veikėjai – dažnai išgyvenę skaudžias netektis, nepritampantys prie visuomenės, bet talentingi ir įdomūs.
Pats autorius sako, kad dauguma jo knygų gimsta iš tylos.
Pats autorius sako, kad dauguma jo knygų gimsta iš tylos. Jis netgi tvirtina, kad nelaiko savęs romanų rašytoju, veikiau jausmų stebėtoju ir kronikininku. Romanas skaitytoją turi veikti subtiliais psichologiniais pokyčiais, pasakojimo ritmu.
C.Tóibínas garsėja ir tuo, kad rašo labai asketiškomis sąlygomis, turi itin griežtą dienotvarkę, o rašydamas sėdi ant nepatogios kietos kėdės. Pirmąjį romano variantą jis surašo dešinėje puslapio pusėje, o kairėje pusėje vėliau įrašo reikalingus pataisymus.
Pirmas romanas lietuvių kalba
Šio autoriaus kūryba į lietuvių kalbą iki šiol versta nebuvo. Jo paskutinįjį, 2014 m. pasirodžiusį ir Hawthorno premiją pelniusį romaną „Nora Vebster“ (ir pirmąjį – lietuviškai) netrukus išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
„Nora Vebster“ – romanas apie septintojo dešimtmečio Veksforde, Airijoje, gyvenančią Norą Vebster, kuri, staiga, mirus mylimam vyrui Morisui, vos keturiasdešimties tampa našle ir lieka su keturiais vaikais, be pinigų.
Morisas ją išgelbėjo nuo dusinančio provincijos gyvenimo, o daba Nora baiminasi, kad vėl bus į jį įtraukta. Šis romanas – Noros gedulo ir ryžto vėl kabintis į gyvenimą istorija. Tai ir pasakojimas apie jos du sūnus, į kurių sielvartą ir jausmus motina beveik nekreipia dėmesio. Šią knygą autoriui įkvėpė jo paties ir jo motinos gyvenimas.
Knyga tikrai pakankamai autobiografinė. „Kai kurie dalykai autobiografiniai iki smulkiausių detalių, bet dabar aš esu vienintelis, kuris tai žino, nes visi kiti jau mirę“, – sako autorius.
Kai C. Tóibínas mokėsi šeštoje klasėje, mirė jo tėvas. O romano pagrindinės veikėjos Noros Vebster staiga miręs vyras Morisas, kaip ir Colmo tėvas buvo įtakingas mokyklos mokytojas ir valdančiosios partijos narys. Ištisos vietinių kartos laikė jį pavyzdžiu.
Knyga, pasak autoriaus, „apie pastangas susitvarkyti su tuo, kas tau ne pagal jėgas ir niekas nežino, kaip tau padėti. Tai tarsi randas, kurio niekas nemato, jis ima pūliuoti, negyja, o kartais iš viso dingsta, ir niekada nežinai, kuomet jis vėl atsiras. Toks sielvartas yra visiškai nuodingas ir nepažįstu nė vieno, kuris tokioje būsenoje jaustųsi gerai.“
Romane Tóibíną atstovauja trečiasis šeimos vaikas Donalas, kuris užsidaro savyje, ima mikčioti ir tampa apsėstas fotografijos.
„Aš buvau apsėstas poezijos, – sako rašytojas. – Blogiausia buvo tai, kad mikčiojimas užeidavo ir praeidavo, bet mikčiojau labai. Vėliau pats su juo susitvarkiau, darydamas įvairius balso pratimus.“
Aš vis dar negaliu ištarti savo vardo. Ir nebandau. Pagalvoju ir bandau jį kaip nors apeiti.
„Aš vis dar negaliu ištarti savo vardo. Ir nebandau. Pagalvoju ir bandau jį kaip nors apeiti. Visa tai vienaip ar kitaip patenka į mano romanus“ – tvirtina C. Tóibínas.
Rašyti buvo lengviau, nei kalbėti, tai ir paskatino C. Tóibíną atrasti savo pašaukimą. Šis laikotarpis taip pat tapo įtempto stebėjimo laikotarpiu.
„Buvau toks vaikas, kuris prisimena viską. Prisimenu, kur stovėjo kokia krautuvė, kur buvo koks kapas, prisimenu kas ką ir kam pasakė – viską išsaugojau.“ Eniskortis, daugelio Tóibíno prozos kūrinių veiksmo vieta čia pavaizduotas labai aiškiai ir gyvai: „Jei pasuksite į kairę, atsidursite būtent ten, kur aš rašau, kad atsidursite.“
„Mano tikslas buvo perteikti viską teisingai: pasakojimą apie tuos metus ir ką reiškė gyventi toje vietoje. Įsivaizdavau maždaug tiek, kiek prisiminiau. Aš tarsi audžiau paveikslą iš dviejų rūšių vilnos: viena buvo atmintis, o kita – vaizduotė. Galima sakyti, kad tai pasakojimas apie tai, kas nutiko man, nors tai ir romanas, o ne memuarai, ir daug kas jame nėra prisiminimai.“
Tas sugebėjimas prisiminti ištisas scenas, prieš pusę amžiaus įvykusius dalykus, pasak rašytojo, labai erzino jo motiną. Šios sugebėjimus ir pats C. Tóibínas kartais laiko nemaloniais: „Tai keistas gebėjimas, o ne geras. Mes turėtume pamiršti daugiau.“
Kaip ir knygos veikėjas Donalas, Tóibínas, norėdamas išvengti jį slegiančio gyvenimo namuose, pareikalavo, kad jį išsiųstų į internatinę mokyklą. Kaip ir Donalas, jis iš pradžių ten jautėsi nelaimingas.
Knyga, kurią visuomet turėjo parašyti
Rašytojas teigia, kad „Nora Vebster“ buvo ta knyga, kurią jis visuomet turėjo parašyti. Bet kol buvo jaunas, to padaryti negalėjo.
„Rašiau šią knygą savo galvoje nuo pat tada, kai pradėjau rašyti, bet buvau per arti, ir tuo pat metu per daug toli. Kai esi rašytojas ir kas nors tau nutinka, pavyzdžiui, prarandi artimą žmogų, negali eiti toliau, kol apie tai neparašai: prisiminkime Joaną Didion, Julianą Barnesą ir jo „Pabaigos jausmą“. Bet jeigu tau nelaimė nutiko, kai buvai vaikas ir vėliau tampi rašytoju, būtent šį dalyką ir užgniauži. Tai persmelkia viską, ką rašai, bet nežinau nė vieno rašytojo, kuris tai aprašytų jau pirmajame savo romane.“
Labiausiai pribloškia – ir ypatingos galios knygai suteikia tai, kad įvykiai joje pateikiami motinos, o ne berniuko akimis. „Negalėjau to parašyti iš savo požiūrio taško, nes tuomet neegzistavau, – aiškina C. Tóibínas. – Tai, kas nutiko, mane taip prislėgė, kad viskas neteko prasmės. Bet, žinoma, aš ją stebėjau. Ji kūrė savo gyvenimą iš naujo – na, manojo atkūrimu ji nesirūpino – ir mane sudomino tokios antimotinos idėja.“
Nora yra nekantri, žiauri, pasimetusi ir uždara. Ji buvo nemylima ir jos pačios motinos. Nors jos vaikams su ja sunku, ji jų nepamiršta – ar bent tai atrodo, kol paaiškėja, kad ji pamiršta juos pačiomis svarbiausiomis akimirkomis.
Nora – sudėtingas personažas. Ji gali būti laikoma pavyzdžiu pirmosioms feministėms: pati išlaiko savo šeimą, reikalauja elgtis su ja oriai ir pagarbiai, netgi įsirengia kambariuką muzikai, atsisako atsiduoti vien tik motinystei. Kita vertus ji – siaubinga motina, pasipūtusi snobė ir truputį pikčiurna.
„Jums ji gali pasirodyti pasibaisėtina, – pripažįsta autorius. – Bet aš nekuriu tyro gėrio paveikslų, kuriais žmonės galėtų mėgautis ir guostis. Nemanau, kad proza tam skirta.“
Motinos – viena iš ypatingų C. Tóibínui temų. Savo naujausioje knygoje, į Bookerio trumpąjį sąrašą patekusiame romane „Marijos testamentas“ jis rašo apie pačią svarbiausiąją motiną ir paverčia ją asmeniu, kuris pasirenka gelbėti savo kailį, o ne palaikyti sūnų. Taip, ji mato jį nukryžiuotą, bet vėliau sprunka, gelbėdama savo gyvybę, pakeliui vogdama svetimų žmonių drabužius ir apavą. Ji sapnavo, kad laiko Jėzų ant rankų, bet šiame romane pietos iš tikrųjų niekuomet nebuvo.
„Gal šią temą jau ir baigsiu, – sako juokdamasis C. Tóibínas. – Bėda ta, kad savo apsakymų knygą pavadinau „Motinos ir sūnūs“, o esė knygą – „Nauji būdai nužudyti tavo motiną“.
Kai kuriose recenzijose Noros Vebster personažas buvo lyginamas su Heda Gabler ir Ema Bovari. Rašytojas sako, kad „ji panaši į Emą Bovari, tik neužsiima svetimavimu, kuris akivaizdžiai kėlė jaudulį XIX amžiaus romanuose. Taip, knyga apie gyvenimą provincijoje. Taip, ji apie moterį, pakliuvusią į keistą padėtį. Ir taip, ji apie moterį, kuri nėra nuolanki ar romi, ji gali prisiversti veikti. Be to, kaip ir Jane Austin Ema, ji kartais pasielgia netikėtinai blogai. Ji sužeista, palūžusi, bet turi ir daug teigiamų savybių. Bet nereikia jos versti nuožmia motina, tokia, kaip Elektra ar Medėja. Ji nori, kad ją visi paliktų ramybėje, bet tuo pat metu nuo jos nenutoltų. Jos charakteryje nemažai dviprasmybių ir aš maniau, kad tai bus įdomu.“
C. Tóibínas paprastai nerašo garsių, triukšmingų knygų. Ir ši knyga ne išimtis. Atrodo, kad jam įdomiausia kurti mažas akimirkas, vidines mintis...
„Nora Vebster“ – tyli knyga, kuri lėtai įtraukia skaitytoją ir nepaleidžia. „Visa tai dėl peizažo, - sako rašytojas. – Airiška šviesa, orai, lėta metų laikų kaita prisideda prie stiliaus ramumos.“
Airiška šviesa, orai, lėta metų laikų kaita prisideda prie stiliaus ramumos.
„Noroje Vebster“ veiksmo nedaug. Pats C. Tóibínas įtartinai žiūri „į priklausomą nuo siužeto literatūrą“. Jis mano, kad pakanka „jausmų portreto“. Pasak jo, tarsi Vermejeriui kas nors būtų pasakęs, „jei įsmeigtum peilį į kurios nors iš tų merginų nugarų, būtų daug smagiau. O jis atsakė: ne, ne, ji tik skaitys laišką. O jeigu ji skaitydama verkė, gal reiktų pridėti ašarų? Ne, ne, jokių ašarų.“
„Tai pasitikėjimo skaitytoju dalykas. Kai labai daug palieki už teksto ribų, skaitytojo vaizduotė priversta eiti labai toli. Reikia kurti ne „scenas“, o kasdienes, įprastas akimirkas. Paversti jas švytinčiomis, paslaptingomis. Paversti prasmingomis.“
C. Tóibínas nelaiko savo romanų realistiniais. Jo nedomina realizmas arba, kaip sako jis pats, nedomina netgi romanas, kaip meninė forma. „realizmas yra tai, kur sakiniai suteikia jums informacijos, – aiškina jis. – O čia aš jus vedu jausmo link, vedu taip subtiliai, kaip tik sugebu. Tai panašiau į poezijos dalykus, tik labiau užslėpta.“
„Aš smogiu skaitytojo nervinei jausmų sistemai pasakojimo ritmu. Turi suvaldyti emociją ir paleisti ją, suvaldyti ir paleisti.“
Rašytojas prisimena, kad baigdamas „Norą Vebster“ atsikėlė labai anksti, penktą ryto, ir paskutinįjį, sudėtingą skyrių rašė galvodamas, kad pabaigęs eis maudytis. „Pradėjo lyti, bet niekur juk nepasakyta, kad per lietų maudytis negalima. Kol nuėjau prie jūros, visiškai permirkau, bet vis tiek įlindau į vandenį. Tai buvo visiškai tobula diena.“
C. Tóibínas įsitikinęs, kad tai, ką buvo sumanęs, rašydamas „Norą Vebster“, jam pavyko: „Jaučiu, kad šis romanas tikrai paveiks kai kuriuos žmones, jie tausos šią knygą, ji bus jiems svarbi. Būtent tai man ir rūpi. Tai man svarbiausia. Esu patenkintas šia knyga. Džiaugiuosi, kad ją parašiau.“
Pagal užsienio spaudą parengė Marius Burokas
