Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Jakučiūnas: „Špyga ufonautams“

Rašytojas Andrius Jakučiūnas
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / Rašytojas Andrius Jakučiūnas
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pastaruoju metu viešumoje vis dažniau aidi balsai, skelbiantys (kartais netgi piktdžiugiškai) knygų eros pabaigą, gąsdinantys, anot jų, lyg maras plintančiu neskaitymo reiškiniu. O šalia viso to dar pasitaiko išgirsti, neva literatūra savo jau atitarnavusi, todėl gelstantiems, trūnijantiems popieriaus bei kartono luitams (ir net elektroninei knygai) XXI amžiuje – ne vieta. Nūdieną viešpataus kinas ir gal kokios nors dar pažangesnės technologijos bei medijos.

Šie balsai girdėti beveik taip pat dažnai, kaip ir šnekos apie tai, kaip esą trūksta čia, Lietuvoje, tvirtos rankos ir tikros drąsos, kokią Rusijoje demonstruoja Vladimiras Putinas, o Sirijoje – Basharas al Assadas. Neva pavydėtiną tvarką, kokią Baltarusijoje įvedė Aleksandras Lukašenka, įmanoma užtikrinti tik grūmojant ir baudžiant, o ne paistant apie „laisvę“ ir „vertybes“, ką būtent ir daro, anot tų žmonių, neveiksmingi ir korumpuoti „demokratiniai režimai“.

Kodėl miniu šias dvi žmonių grupes drauge, tarytum neskaitymą apraudantys jausmingieji ar itin modernios, knygas skubančios laidoti personos būtų priklausomos nuo svajotojų apie žiaurų ir negailestingą režimą nuomonės, o pastarieji, kurdami savo totalitarinės valstybės viziją, jaustų pareigą numatyti savo santykį su skaitytojais ir knygomis?

Atsiverskime garsiojo amerikiečių rašytojo, gamtosaugos pionieriaus, kovotojo su baisiuoju kapitalizmu ir piktosiomis korporacijomis Kurt Vonneguto romaną „Katės lopšys“, kurio ašį sudaro Monzano kova su apsišaukėliu pranašu Bokononu. Jei būsime atidūs, pastebėsime, jog minėtoji „kova“ iš tikrųjų yra abiem pusėms naudinga fikcija, mat akivaizdus priešas, kuriuo galima gąsdinti žmones, atriša Monzanui rankas ir leidžia išsaugoti valdžią, tuo metu Bokononas, kuris, jei ne Monzano rūstis, apskritai būtų likęs nežinomas, tampa garsenybe, o jo mokymas, – vien dėl to, kad jis nelegalus, persekiojamas, –  tampa svarbiausia ir vienintele valstybės religija.

Ak, koks negeras

Tėtušis Monzanas!

Bet jei jo  nebūtų –

Iš liūdesio žūčiau...

Sakykit, jei galit:

Kas matytų, koks doras

Senasis Bokononas –

Jei nebūtų niekšelio Monzano?

Taip gieda Bokononas ir į jo žodžius verta įsiklausyti. Universali schema, kurią įkūnija „Katės lopšio“ herojai, gali ir mums atskleisti, ką daryti, kad tos abi mūsų valstybės piliečių stovyklos, – o jos, beje, yra panašesnės viena į kitą, negu pačios turbūt norėtų manyti, – suvienytų pajėgas bendram tikslui, ir drauge ieškotų tiek neskaitymo, tiek ir „demokratijos problemos“ (šią, jų nuomone, dar paryškina ES šulų palankumas homoseksualioms poroms) sprendimo.

Norint tai pasiekti, pirmiausia reikia nedelsiant kriminalizuoti skaitymą ir rašto kultūrą apskritai, nurodant (pasinaudojus Rusijos patirtimi), kad tai yra moralinio blogio šaltinis, prieštaraujantis šventoms tautinėms tradicijoms, taip pat turintis aiškų antivalstybinį turinį – skatinantis klastingus, neva su konstitucija nesuderinamus diskursus, nepaklusnumą ir – kad būtų baisiau – tarkim, narkomaniją bei alkoholizmą (ir dar galbūt persileidimą).

Nėra abejonių, kad griežtų sankcijų ir nuobaudų už skaitymą ir rašymą įvedimą skatintų ir jomis labai džiaugtųsi ta visuomenės dalis, kurie niekino intelektualus ir slapčia manė, kad jiems ir nūdieną nepakenktų čiuku čiuku pasivėžinti į kokį Krasnojarsko kraštą ar link Irkutsko, taip pat visi tie, kurie tikėjo, kad griežtumas, kad ir kokioje srityje jį parodytum, ir ant kieno galvos jis kristų, gali duoti puikių rezultatų, mat, jų nuomone, regėdami žiaurias represijas, žmonės bijotų pažeisti įstatymus.

Norint tai pasiekti, pirmiausia reikia nedelsiant kriminalizuoti skaitymą ir rašto kultūrą apskritai, nurodant (pasinaudojus Rusijos patirtimi), kad tai yra moralinio blogio šaltinis, prieštaraujantis šventoms tautinėms tradicijoms

Nemenka tikimybė, jog naujosios sistemos privalumų netrukus įžvelgtų ir daugiau žmonių, anksčiau neturėjusių nuomonės arba žiūrėjusių į tai skeptiškai – jiems patiktų, kad daugiau nebebūtų svarstomi ir eskaluojami žmogaus teisių ir laisvių klausimai, anksčiau neišvengiamai pasibaigdavę rietenomis dėl abortų bei gėjų, – išskyrus klausimus apie buvusių teisių ir laisvių suvaržymus.

Išnaikinus intelektualais ir apsiskaitėliais save tituluojančius niekdarius, šie žmonės įgytų dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir įgimtomis savybėmis, taip pat juos guostų faktas, kad, pasikeitus požiūriui į gėrį ir blogį, niekas jau nė nebesvarsto parduoti šventos Lietuvos žemelės užsieniečiams, kurie, urmu supirkę močiučių sodžius, laukuose ir miškuose vaikytųsi medutį kopinėjančią darbščiąją Austėją ar net prievartautų oro vežimu dardančią deivę Mildą.

Šie žmonės, – o jų, paviršutiniškai skaičiuojant, būtų maždaug pusė Lietuvos, – susibūrę apie diktatoriško tipo asmenybę, pagaliau pamatytų, kaip jų svajonės ir vizijos, kurias jie puoselėjo ankštuose daugiabučių getuose arba su alumi paežerėje, ir kurias galima būtų išreikti teiginiu „jeigu aš būčiau prezidentas...“, įgyja realų pavidalą ir realiai veikia, – ir būtų laimingi, juoba vadas, tikėtina, suteiktų galimybę savo rėmėjams nemokamai pamatyti dar daugiau Rusijos televizijų kanalų ir „iškeltų“ į parduotuves pigesnio alaus.

Bet ką gi, – sakysite, ­– darytų ta grupė žmonių, kuri pergyveno dėl neskaitymo arba manė, kad literatūrai XXI amžiuje lemta pražūti?

Neatmestina, jog vykstant aukščiau aprašytiems visuomeninio gyvenimo pokyčiams, šie žmonės išgyventų tam tikrą kontroversiją ar net nusivylimą (nors nuo jų galvos nenukristų nė plaukas – juk kaunamasi būtų su skaitytojais, o ne su burnotojais). Vis dėlto jie, stebėdami procesus, greitai patirtų, kad su šaknimis išrauti skaitymo kultūrą naujosios tvarkos skelbėjams nepavyks – kaip carinės imperijos prievaizdams nepavyko apsaugoti lietuvių nuo lietuviška abėcėle spausdinamų knygų, kurias atgabendavo knygnešiai, o sovietams nesisekė taip glaudžiai užverti sienų, kad pro jas neprasismelktų jokia infekuota knyga iš „sergančių“ Vakarų.

Dar daugiau – turėdami prieš akis iškalbųjį Bokonono pavyzdį, jie suprastų, jog skaitymas ir rašymas kaip uždraustasis vaisius pogrindyje tik suklestės, suteikdamas režimui dingstį dar akyliau persekioti skaitančiuosius, kas šiuos skatins skaityti dar daugiau ir t.t. Abiem reiškiniams kurstant vienas kitą, valstybės gyvenimas hermetiškai užsiskliaus opozicijoje, ir ši dvinarė struktūra (bent jau lyginant su tuo, kas vadinama „demokratine valstybe“) bus neįtikėtinai patvari.

Netrukus paaiškėtų, kad jokių oponuojančių struktūrų apskritai nėra – tie patys žmonės rytais ir dienomis kalbėtų apie skaitymo žalą ir jo sukeliamas psichines traumas bei neadekvatų elgesį su tautinėmis vertybėmis, o vakare dalintųsi nelegalia literatūra ar net ją platintų juodojoje rinkoje, ir, žinoma, skaitytų. Tai jiems, gyvenusiems TSRS, šiek tiek primintų sovietmečio pabaigą, kai viešojoje erdvėje figūravo partija bei Leninas, o privačioje sferoje – kokį dvidešimt aštuntą kartą atšviestas lenkiškas pornografijos žurnalas, bet savo akimis matydami, kaip jų atžalos ir iš intelektualų anksčiau tik juokęsi bukapročiai kaimynai nuo gariūnlaikio užsilikusiuose dryžuotuose maišuose nūnai slapčia tempia namo knygas – ir net jas skaito (!!!), nejaustų moralinės teisės prieš šią sistemą maištauti.

Nelikus visuomeninio gyvenimo įvairovės (kaip minėta, jis apsiribotų nuobodžiomis kalbomis apie skaitymo žalą ir lyderio kova prieš sistemą – pavyzdžiui, už „tvarką ir teisingumą“), žmonės gintųsi nuo nykumos visiškai užsisklęsdami knygų pasaulyje, o tie, kurie pradėjo skaityti visai neseniai, – tik skaitymą uždraudus, – pereitų prie sudėtingesnės šiuolaikinės poezijos. Pasidarytų beveik normalu (nors plačiai nepraktikuojama) dėl skaitymo neateiti į darbą ar mokyklą, vienos ar kitos knygos trūkumas, retkarčiais pasitaikantis juodojoje rinkoje, pradėtų kelti grėsmę visos valstybės saugumui. Knygas persekiojanti žiauri diktatūra būtų priversta pati slaptose spaustuvėse spausdinti knygas ir brangiai jas pardavinėti per vadinamuosius „knygnešius“.

Savo reikmėms maišais pogrindines knygas tempę kaimynai ryžtųsi savo hobį paversti pogrindiniu verslu.

Visa tai, o taip pat tikėtinas valdžios sprendimas iš lagerių bei įkalinimo įstaigų paleisti tuos, kurių laisvė buvo suvaržyta dėl skaitymo, nes šešėliniam valstybės knygų leidybos verslui reikėtų specialistų, šalyje galutinai įtvirtintų totolitarinę skaitymo (ar net totolitarinio skaitymo) kultūrą, egzistuojančią iš savęs vardan pačios savęs, – vietoj viso kito.

Žinoma, tai būtų pergalė – tik jau neaišku prieš ką, nes skaitymas kaip taifūnas užlietų visus ir viską, o juk ir taip viskas jau seniai būtų gryna poezija ir proza (blogiausiu atveju – prasta eseistika), įskaitant net ir duoną, dešrą bei degtinę. Gali būti, paaiškėtų, kad nebėra ne tik maisto ar buitinių prekių, bet ir mūsų pačių – mes paaiškėtume buvę, o gal ir tebesantys knygos, kurios Bokononas taip ir nespėjo parašyti, herojai.

„Jeigu būčiau jaunesnis, – sako Bokononas, – parašyčiau žmonijos kvailumo istoriją; paskui įkopčiau į Makeibo kalno viršūnę, išsitiesčiau ant nugaros, pasikišęs vietoje pagalvio savo istoriją, po to paimčiau nuo žemės žiupsnelį tų melsvų nuodų, kurie paverčia žmones statulomis, ir pavirsčiau į statulą – atsigulęs aukštielninkas, klaikiai išsišiepęs, rodydamas špygą Pats Žinai Kam“.

Anksčiau mes nesuprasdavome, kam, – o tąsyk, totolitarinio skaitymo kultūrai įsitvirtinus, suprastume.

Ufonautams.

Sau.

Komentaras skaitytas LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min