Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Argentinos rašytojas M.Puigas: „Man homoseksualumas neegzistuoja“

Manuelis Puigas
Leidyklos „Kitos knygos“ nuotr. / Manuelis Puigas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kokioje lietuviškai išleistoje knygoje galima užtikti gėjų ir komunistą, besimylinčius ankštoje kameroje? Tokią knygą, iš ispanų kalbos išverstą Almos Naujokaitienės, neseniai išleido „Kitų knygų“ leidykla.

Tai kontroversiškas Argentinos rašytojo Manuelio Puigo romanas „Moters vorės pabučiavimas“ – 1976 m. išleistas Ispanijoje, 1985 m. ekranizuotas Holivudo ir pelnęs „Oskarą“, o 1992 m. virtęs įstabiu Brodvėjaus miuziklu, pelniusiu 7 „Tonny“ apdovanojimus.

M. Puigas (1932–1990) – Argentinos prozininkas, dramaturgas ir kino scenaristas, vienas impozantiškiausių ir paslaptingiausių XX amžiaus Lotynų Amerikos rašytojų. Magiškajam realizmui, kuris buvo būdingas daugeliui XX a. antroje pusėje kilusio „lotyniškojo bumo“ autorių, M. Puigas priešpriešino kasdienę liaudišką kalbą, epinę kino poeziją, populiarių žurnalų stilių ir perdirbtus masinės kultūros stereotipus. Visa tai jo romanuose virto poparto koliažais, tviskančiais ryškiomis kasdienybės spalvomis.

Kairiųjų pažiūrų rašytojas M. Puigas aštriai kritikavo Argentinos diktatoriaus Ch. Perono režimą. 1973 m. dėl gresiančių represijų jis buvo priverstas emigruoti į Meksiką, kur ir užbaigė garsiausią savo kūrinį – romaną „Moters vorės pabučiavimas“.

„Moters vorės pabučiavimas“ žymi M. Puigo posūkį į žmogaus laisvės problematiką. Romane pavaizduotas pigmalioniško tipo herojus – dėl „nepadoraus elgesio“ persekiojamas homoseksualas. Abu personažai susitinka toje pačioje kameroje tarytum šiuolaikiški Marato ir de Sado prototipai, įkūnijantys amžiną kovą už politinę ir asmeninę laisvę. Homoseksualas, pasinaudojęs vien kino istorijų apžavais, sugeba sugundyti politinį kalinį savo nuoširdumu bei gebėjimu pasakoti pačias neįtikinamiausias istorijas.

Apie knygą autorius pasakoja 1986 m. balandžio mėn. interviu, kuris buvo publikuotas 41-ąjame žurnalo „Crisis“ numeryje.

Leidyklos „Kitos knygos“ nuotr./Knyogs viršelis
Leidyklos „Kitos knygos“ nuotr./Knyogs viršelis

Dauguma tremtyje gyvenusių Argentinos intelektualų po karinės diktatūros žlugimo grįžo namo. Kodėl negrįžote jūs?

Kai visi buvo tremtyje, niekas nesidomėjo, kaip aš gyvenu. Išgyvenau kaip įmanydamas, be niekieno paramos. Galbūt buvo per stiprus atmetimas, kurį aš jaučiau? Jūs nepatikėsite, bet apie atsiliepimus, susijusius su mano kūryba, galiu pasakyti tik vieną dalyką. Argentinoje „Moters vorės pabučiavimas“ laisvai platinamas jau dvejus metus, bet dar nepasirodė nė vieno komentaro. Prie Alfonsino (1983-1989 m. buvęs Argentinos prezidentas.) cenzūros nebėra, tačiau nėra parašyta nė vienos eilutės apią šią knygą, kuri daugelyje šalių buvo sukėlusi daug ir teigiamos, ir neigiamos reakcijos.

Po Italijos ir Paryžiaus pasukote į Niujorką. Dabar gyvenate Rio de Žaneire, o ne Buenos Airėse. Kodėl palikote pasaulio centru vadinamą Niujorką?

Esu laimingas, kad manęs neslegia būtinybė gyventi šiame mieste ir kasdien eiti į tarnybą. Savo darbą galiu dirbti kur tinkamas. Be to, Niujorke žiemos tokios stingdančios, o vasaros – svilinančios, tai neigiamai veikia mano sveikatą. Niujorką apleidau dar ir dėl Reagano atėjimo į valdžią. Nesitikėjau, kad Amerikos žmonės nubalsuos už Reaganą, kai už jo nugaros driekiasi Angelos Davis bylos šleifas.

Jungtinėse Valstijose gyvenau hipių judėjimo laikais, ir šaliai tai buvo didžiulis bei labai svarbus etapas. Man tiesiog nepakeliama matyti, kad visa tai miršta. Jungtinės Valstijos ir Europa man visada išliks tos šalys, kur norėsiu sugrįžti, bet mano kasdieniam gyvenimui reikalingos Pietų Amerikos realijos. Brazilijoje egzistuoja tokia tolerancija, kokios aš niekada ir niekur nesutikau, ji visiškai kitokia negu Niujorke, kur tu gali šlaistytis nors ir nuogas – niekas tau nieko nepasakys. Niujorke tavęs niekas nemato ir nepastebi. Rio požiūris visiškai kitoks, jis nėra kritinis, tačiau to niekada nepavadinsi abejingumu.

Ką „Moters vorės pabučiavimo“ autorius mano apie kinematografinę Holivudo versiją?

Kai peržiūrėjau filmą vienas montažinėje, kol jis dar nebuvo išėjęs į ekraną, buvo labai neramu, man atrodė, kad jis labai skiriasi nuo knygos. Nerimavau ir dėl pasirinktų aktorių. Man jie atrodė nelabai tinkami, savo išvaizda labai skyrėsi nuo mano įsivaizdavimo. Aktorius Raulis Julia - per senas Valentino vaidmeniui, kuris knygoje yra 26 vaikinas, o Williamas Hurtas – pernelyg ryški persona. Moliną aš įsivaizdavau ant 40 metų slenksčio, pliktelėjusį, eilinės išvaizdos, ne gražuolį ir ne bjaurų... Romane Molina yra pilka asmenybė, kuris nepriima savo kūno.

Montažinėje iškilo visos tos baimės. Bet po to man buvo didelė staigmena žiūrėti filmą pilnoje salėje. Jaučiau, kad filmo kūrėjams pavyko perduoti tai, ką norėjau pasakyti savo knyga. Kitais būdais, bet pavyko. Todėl galiu pasakyti: tai nėra mano filmas, jis yra režisieriaus Victoro Babenco; bet aš juo patenkintas.

Kaip manote, ką filme išreiškia homoseksualumo tema?

Manau, kad filmas gali būti metafora to, ką aš galvoju apie homoseksualumą. Man homoseksualumas neegzistuoja, tai tik užslopintų minčių projekcija. Žmonės visame pasaulyje turi homoseksualių santykių, tačiau reikėtų suprasti, kad seksas neturi nei transcendencijos, nei moralinio svorio. Seksas prilygsta poreikiui valgyti, gerti, miegoti ir yra fiziologijos dalis, būtent todėl aš nemanau, kad tapatybė turi būti vertinama per seksualumą. Idėja seksą įsprausti į moralinius rėmus yra daugelį amžių daromas nusikaltimas.

Taigi tu netiki gėjų tapatybe ir gėjų kultūra?

Tikrai žaviuosi gėjų judėjimu už savo teises, bet tikiu integracija ir manau, kad reikia įgyvendinti radikalesnį siūlymą: paneigti lytį kaip tapatybės ženklą. Man teko patirti rimtų konfliktų su gėjų kultūra, tačiau manau, kad tai neišvengiama, nes mes esame perėjimo stadijoje. Kita vertus, karčiausią mano kritiką sukėlė faktas, kad JAV mažumos nutildomos joms suformavus getus. Man tai neatrodo teisėta ar teisinga.

Filmą parodžius Kanų kino festivalyje, kilo piktas ginčas tarp kai kurių Pietų Amerikos kino kritikų, susirūpinusių dėl to, kas jų manymu, apibrėžė jauno revoliucionieriaus įvaizdį. Filme iš tikrųjų Molina buvo nužudytas Valentino bendražygių, ir šis poelgis atrodo tikrai žiaurus, nežmoniškas aktas. Knygoje Moliną irgi nužudo revoliucionieriai, bet jis pats to paprašo, jei policija jį susektų. Jis žino, kad pakliuvęs į nelaisvę, neturės jėgų nekalbėti, todėl pasirenka mirtį, kad mylimo žmogaus akyse liktų švarus.

Tam tikra prasme tai romantiška ir labai moteriška, ar ne? Molinai visų svarbiausias yra vaidmuo, kurį jis pasirinko gyvenime. Visas romanas yra tų vaidmenų atspindys, abu personažai yra savo vaidmenų įkaitai, bet įdomiausia, kad tam tikru metu jie sugeba ištrūkti iš savo susikurtų simbolių gniaužtų, nors ir įveikia ne visas ribas – Molina išlieka kaip romantiška herojė, pasirinkusi gražią mirtį ir pasiaukojusi už vyrą, kurį myli.

Na, o Valentino kietumas ir užsispyrimas?

Taip, ir knygoje, ir teatro versijose Valentinas turi daugiau asmenybės niuansų, filme jis yra mažiau konfliktiškas ir mažiau prieštaringas. Galbūt toks laipsniškas perėjimas buvo pritaikytas Amerikos publikai, deja, pastaroji žiūrovų neįtikino. Reakcingų pažiūrų publikai toks Valentinas netgi kelia simpatiją, nes jis žiauriai nubaudžiamas už savo kilnumą ir už tai, kad nepaisant visų seksualinių prietarų sugebėjo pasiaukoti ir mylėtis su homoseksualu. Trumpai tariant, aš jaučiu, kad tai ne mano filmas, bet matau, kad jis tikrai neprastas, ir to man pakanka.

Savo romanuose pasitelkiate populiarių žurnalų stilių ir masinės kultūros stereotipus. Lieka vienas žingsnis iki kičo...

Esu iš tų, kurie mato ir analizuoja „prastą skonį“. Mano romanuose kičas neišvengiamas, norint kurti personažų paveikslus. Kičo kilmę interpretuoju kaip Argentinos pirmosios kartos sukurtą reiškinį. Didžioji Argentinos visuomenės dalis susiformavo amžiaus pradžioje, daugiausia iš italų imigrantų. Tie atvykėliai valstiečiai norėjo pakeisti savo statusą, todėl troško pamiršti savo tradicijas, o ne jas puoselėti. Vaikams jie neskiepijo savo kultūros, todėl vaikai buvo priversti susigalvoti savo kalbą. Buvo siekiama pereiti į kitą lygį, bet subtilumo ir elegancijos idealo siekis privedė tik prie kičo. Toks gyvenimo būdas ir tokia kalba, kurios visų pirma teko mokytis gatvėje, mane skatino perimti dainynų, filmų subtitrų, radijo novelių, populiariosios žurnalistikos ir ypač agresyvių tango eilių toną.

Tai akivaizdžiai matyti jūsų romanų kontekste.

Tikiuosi, kad juos skaitant pasidaro aišku, jog personažai nėra visiškai atsakingi už savo elgesį. Jie yra aplinkos produktas. Juos varžo nesugebėjimas savarankiškai mąstyti ir būti savimi. Jie patys imasi kasti sau duobę: moterys – nusižemindamos, o vyrai – įtikėję, kad nešiodami kaukę, kuri jiems suteikia teisę valdyti, jie tampa pranašesni.

Grįžtant prie to, ką pasakiau analizuodamas kičo fenomeną, aš pradėjau nesąmoningai juo mėgautis. Turiu sąmoningai pripažinti, kad man labai patinka tam tikros vadinamojo prasto skonio apraiškos. Ir suvokiu, kad nuolatinis jų atmetimas – tai tik kitokia malšinimo forma. Geras skonis buvo malšinamas šimtmečius, todėl reikia viską apmąstyti.

Ką galima atrasti prasto skonio dalykuose?

Šiuo metu per televiziją žiūriu daug senų Meksikos filmų. Anot kritikų, tai žemiausios kategorijos filmai. Bet kai kurie jų – tiesiog nuostabūs. Noriu juos išanalizuoti. Jei paaiškės, kad turiu tik prastą skonį, ką gi, teks susitaikyti. Bet man regis, kad taip nebus, kad yra tokia sritis, kuri šaukiasi naujo įvertinimo: tai „Negrete“ brošiūros, bolero dainų tekstai, televizija. Dalykai, kurie jau buvo diskredituoti, bet man rūpi juos įvertinti iš estetinės pusės.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min