Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Elžbieta Banytė: du klasikai ir du tūkstantmečiai (knygų apžvalga)

Elžbieta Banytė
A.Valantinienės (LRT) nuotr / Elžbieta Banytė
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Umberto Eco romaną „Nr. 0“ ir Gajaus Plinijaus Jaunesniojo laiškų rinkinį „Iš laiškų: apie gyvenimą, valdžią ir mirtį“.

Umberto Eco „Nr. 0“

U.Eco yra neginčytinai vienas svarbiausių dar gyvų ir aktyviai kuriančių autorių, tiesa, mėgstančių paburbuliuoti, kad daugiau grožinių veikalų neberašysiąs ir atsidėsiąs tik mokslui. Laimei, Bolonijos universiteto profesorius, vienas įtakingiausių amerikietiškosios semiotikos atstovų humanitarinių mokslų arenoje šio grasinimo vis neįvykdo. Tiesa, tenka pripažinti, kad naujausias romanas „Nr. 0“, autoriui nebūdingos vos 200 psl. knygelė, ir anglosaksiškame pasaulyje, ir Lietuvoje buvo įvertinta kur kas kritiškiau negu ankstesni veikalai. Italų spaudoje recenzijos labai teigiamos, kuo turbūt nereikia stebėtis. Tad apie ką gi ši savotiška ir, pasak kritikų, U. Eco nebūdinga knyga?

Laikraščio funkcija – ne tiek informuoti visuomenę, kiek kurti naujienas, kurių dar nėra.

Pasakojama iš Koronos, įvairias profesijas išbandžiusio sukčiaus, perspektyvos. Korona įtaria, kad jį kažkas seka, bijo išeiti iš buto ir bando sukurpti užrašus apie paskutinį bandymą užsidirbti. Jam buvo pasiūlyta dirbti redaktoriumi naujame laikraštyje, kuris vadinasi „Rytoj“. Vyriausiasis šio leidinio redaktorius, užverbavęs Koroną ir dar kelis redakcijos bendradarbius, romane vaizduojamus kaip nevykėlius arba keistuolius, susijęs su neįvardytu svarbiu asmeniu. Laikraščio funkcija – ne tiek informuoti visuomenę, kiek kurti naujienas, kurių dar nėra. Planuota leisti „nulinius numerius“ – „Rytoj Nr. 01, 02“ ir pan., kurie nebūtų prieinami prekyboje, tačiau, parodyti suinteresuotiems asmenims, galėtų išprovokuoti norimą reakciją. Kadangi tikras realius įvykius pasakojantis laikraščio numeris taip ir nepasirodys, jam ir suteikiamas toks savotiškas pavadinimas.

Spauda rodoma ne tik parsidavusi, bet ir užsiimanti šantažu, realybės kūrimu pačia plačiausia prasme. Korona gauna dar vieną užduotį: nežinant kitiems redakcijos žurnalistams, rašyti apie paties laikraščio leidybą. Taigi dvigubas agentas Korona rašo sąmokslo teoriją apie sąmokslo teorijas kuriantį laikraštį, o U.Eco romanas pateikiamas kaip Koronos užrašai. Veiksmo laikas – 1992 m., kai Italiją purtė vadinamasis „švarių rankų“ (it. mani pulite) politinės korupcijos skandalas. Visų minimų asmenų pavardes, jei tik yra noro, galima susirasti „Google“. Painu? Čia dar nieko. Paranojiškas redakcijos kolega mano atkasęs sensacingą istoriją, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pakorė ne Benito Mussolini, o jo antrininką, o pats dučė pabėgo į Pietų Ameriką. Interviu U.Eco sakė, kad ši vienintelė istorija visame romane yra išgalvota, nors visi faktai absoliučiai tikri.

Interviu U.Eco sakė, kad ši vienintelė istorija visame romane yra išgalvota, nors visi faktai absoliučiai tikri.

Kaip matyti iš trumpo atpasakojimo, romanui pasirinkta itališka medžiaga. Gal tik todėl, kad ne italui pavardžių ir kartais tik užuominomis pateiktų faktų gausa mažai ką sako ir į visumą sunkiai susiveda, knyga taip išgirta savo tėvynėje ir su skepsiu bei savotišku sutrikimu priimta kitose šalyse. Be to, neatrodo, kad tekste būtų toks žaidimas, kurio nerastume kitame U.Eco tekste. Veikėjai – nevykėliai, kuriuos šis autorius rodo itin dažnai, daug dažniau negu laimėtojus, komplikuojamas ryšys tarp realybės ir fikcijos, giliau pakrapščius nesunkiai matomas romane komplikuojamas amerikietiškosios semiotikos ženklo ir referento santykis.

Laikraščio „Rytoj“ bėda – kad jo pasakojamoms istorijoms referento ir nėra, ženklas į nieką nenurodo. Kaip sako U.Eco, „Nr. 0“ galėtų būti vadovėlis, ko nedaryti žurnalistikoje. Be to, akivaizdu, kad kritikuojami ne tik korumpuoti ir nesąžiningi žurnalistai, bet ir nekritiškai skaitanti publika. „Rytoj“ egzistuoja tik dėl to, kad skaitytojai linkę greitai gauti daug informacijos, į ją audringai reaguoti, o paskui taip pat greitai pamiršti.

Kaip visada tekste žavi erudicija, gaivus humoras, taiklios ir grakščiai suformuluotos įžvalgos, geras stilius, nors viskas atrodo kažkaip paprasta, vietomis konspektyvu, o kai kur nepagrįstai ištęsta ir sukomplikuota. Tad iš dalies sutinku su kritikais, tvirtinančiais, kad ši knyga nėra pats geriausias U.Eco tekstas: iš tiesų iki „Rožės vardo“ ar „Prahos kapinių“ lygio jis nepakyla, bet galų gale kiek tekstų iki jų pakyla? Perskaičius šią knygą matyti, kad net ir ne pati geriausia U.Eco knyga yra geresnė negu kitų geriausios. Tad galiu nuraminti tuos, kurie, kaip ir aš, neką težino apie 1992 m. Italijos vyriausybės krizę – kaip būdinga postmodernizmui, tekstas dviplanis: jei nenori ar nepavyksta kastis giliau, jis tiesiog teikia žavią, intelektualią, nebanalią pramogą, verčia kritiškai pažvelgti į žiniasklaidą ir mūsų skaitymo įpročius apkritai, kas savaime vertinga. O specialistai, norintys užsiimti rimtesne analize, irgi randa, ką veikti, nors „Nr. 0“ ir yra sąlygiškai paprastesnė negu kitos U.Eco knygos. Ji pasako labai gerų ir kritiškų dalykų apie pasaulį, kuriame gyvename, ir informaciją, kurią vartojame, taigi yra rekomenduotinas skaitinys ir tiems, kam įdomi žiniasklaidos problematika.

Gajus Plinijus Jaunesnysis „Iš laiškų: apie gyvenimą, valdžią ir mirtį“

2015-ieji atnešė nemažai knygų Antikos mylėtojams: perleistos „Iliada“ ir „Odisėja“ (tiesa, komentarą apie leidinio patogumą ir „Obuolio“ leidyklos estetiką pasilaikysiu kitokiai progai), vienoje knygoje išėjo Vergilijaus „Georgikos“, „Bukolikos“ ir „Eneida“, išversta garsioji Mary Beard studija „Pompėjai“. Gajaus Plinijaus Jaunesniojo laiškų rinktinė lietuviškai pasirodo pirmą kartą: iki šiol buvo prieinami tik keli fragmentai. Tiesa, laiškai – specifinis žanras ir ne kiekvienam įdomu juos skaityti. Kiti, priešingai, mėgsta įlįsti į žymių ir jau mirusių asmenų korespondenciją ar dienoraščius.

Prisipažinsiu, kad pati priklausau pastariesiems, be to, dar ir Antika labai žaviuosi – nuoširdžiai nemanau, kad kas nors parašė ką nors geriau už Homerą – todėl nenuostabu, kad Teresės Veličkienės išversti Plinijaus Jaunesniojo tekstai sužavėjo. Tačiau dabar atsitolinsiu nuo įspūdžių, trumpai pristatysiu autorių ir bandysiu aptarti, kuo ši knyga įdomi ir vertinga.

Gajus Plinijus Cecilijus Sekundas, geriau žinomas kaip Gajus Plinijus Jaunesnysis, kad būtų lengviau atskirti nuo bendravardžio dėdės, gyveno I–II a. po Kr. sandūroje Romos imperijoje. Kaip dauguma kitų kilmingų to laikotarpio romėnų, Plinijus ėjo valstybines pareigas. Jam teko užsiimti įvairia veikla: be kita ko, jis buvo Senato narys, teisėjas, liaudies tribūnas, netgi konsulas, dar vėliau – žynys, o mirė valdydamas Bitinijos provinciją. Jis garsėjo kaip saikingas, doras ir teisingas žmogus, turėjo daug draugų ir pažįstamų, su kuriais palaikė ryšius net per didelį atstumą, taigi išliko šimtai jo laiškų. Tik mažoji jų dalis, kruopščiai atrinkta vertėjos, nugulė aptariamoje knygoje. Skaityti juos nepaprastai smagu: čia esama ir oficialių laiškų, rašytų kitiems Romos pareigūnams ar net pačiam imperatoriui, ir draugiškų susirašinėjimų su uošve, draugais, pažįstamais.

Nuostabu, kad po dviejų tūkstantmečių kalbos ir rašto galia leidžia mums taip įvairiapusiškai matyti Romos kasdienybę ir žmones.

Plinijus pasakoja apie teismo procesą, dalijasi įžvalgomis apie oratorystės meną, sprendžia buitinius reikalus, skatina draugus rašyti, giria priėmimą uošvės namuose, draugų vaikams ieško mokytojo, rekomenduoja draugo dukrai potencialų vyrą, pasakoja sapnus, išsamiai aprašo savo namą. Stilius, žinoma, pritaikomas pagal rašymo situaciją ir adresatą, tačiau niekada nenuobodus. Taigi aukštą Romos pareigūną pamatome visokį: ir žaismingą, ir draugišką, ir dalykišką. Nuostabu, kad po dviejų tūkstantmečių kalbos ir rašto galia leidžia mums taip įvairiapusiškai matyti Romos kasdienybę ir žmones.

Laiškų kalbantysis atsiskleidžia kaip moralus ir tvirtas žmogus, kuriam nuoširdžiai svarbus ir Romos viešasis gyvenimas, ir garbė, ir draugų bei artimųjų gerovė. Jis retai ką užsipuola – randame daugiau geranoriškumo, tolerancijos ir švelnumo, nors kartais, kalbant apie, jo nuomone, netinkamą elgesį, intonacija tampa rūsti. Jis piktinasi tais, kurie nesilaiko protėvių papročių – įsipareigoję nepastato paminklo mirusiam, įskundinėja imperatoriui, nesaikingai valgo ir geria. Pasak vertėjos, Plinijus buvo laikomas savo meto sąžine.

Jis reiškia savo meilę ir užuojautą daugeliui žmonių, be to, keliuose laiškuose prisipažįsta esąs atlaidus savo vergams – geras elgesys su jais Romoje nebuvo dažnas. Pvz., draugui pasakoja, kaip savo atleistinį Zosimą išsiuntė gydytis džiovos iš pradžių į Egiptą, paskui – į kurortą netoli dabartinio Marselio, prisipažįsta mylintis buvusį vergą maždaug tais pačiais žodžiais, kuriais kalba apie geriausius draugus.

Geriausiai žinomi Plinijaus laiškai – tie, kuriuose jis aprašo garsųjį 79 m. po Kr. Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimą, po pelenų ir lavos sluoksniu palaidojusį Pompėjos miestą. Laiškas skirtas vienam svarbiausių romėnų istorikų, artimam draugui Publijui Kornelijui Tacitui. Pastarasis pasisiūlė papasakoti, kaip per išsiveržimą žuvo Plinijus Vyresnysis – mūsų aptariamo Plinijaus dėdė – ir taip pagerbti mirusiojo atminimą. Pats laiško autorius tuo metu buvo netoliese esančiame miestelyje, tad vieną garsiausių istorijoje vulkano išsiveržimų pats stebėjo ir labai detaliai aprašė pasakodamas dėdės mirties aplinkybes. Aprašymas toks tikslus, kad tam tikras ugnikalnio išsiveržimo tipas mokslininkų net buvo pavadintas „Plinijaus išsiveržimu“.

Svarbi romėnams vertybė tragedijos metu, akcentuojama daugybėje laiškų, – dvasios tvirtybė, orumas: „Galiu pasigirti, kad tokiame pavojuje nė karto nesuvaitojau, nė karto neištariau bailaus žodžio, o tik mąsčiau, jog žūstu kartu su visais ir visi žus su manimi, didžiai guosdamasis, kad viskam ateina galas.“ Tokios ištarmės laiškų skaitytojo neturėtų stebinti, mat Plinijus prijautė stoikų filosofijai, o stoikai manė, kad žemė žus ugnyje.

Be visuotinai priimtų ir kiekvienam taikytinų dorovės normų, kurios Plinijaus mąstyme glaudžiai susijusios su teise, politika ir kitomis viešojo gyvenimo sritimis, laiškuose svarbi kūrybos tema. Minima, kad jis rašė ir poeziją, kuri mūsų laikų nepasiekė. Į kuriančius žmones jis žiūrėjo su meile ir pagarba, mat „tai sunkus, varginantis bei įnoringas užsiėmimas“ (p. 146). Kūryba jam, kaip ir kitiems stoikams, buvo būdas pasiekti šlovę, palikti kažką po savęs, taigi – pergalėti mirtį: „Prisimink, kad mirties išvengti gali tik rūpindamasis šiuo vieninteliu paminklu – savo eilėmis. Visi kiti dalykai – ne mažiau trapūs ir laikini už pačius žmones – išnyksta ir žūsta.“ (p. 64) Šias eilutes norintis gali nesunkiai susieti su garsiąja Horacijaus ode apie paminklą: „Sau paminklą baigiau – varį ir amžiną piramidžių aukštų dulsmą pranokstantį.“

Ši šlovės paradigma, kaip teigia Česlovas Milošas, Harvarde skaitytame paskaitų cikle „Poezijos liudijimas“, XX a. pab. po didžiųjų to šimtmečio tragedijų iš literatūros kone visai pasitraukė, menas nebesuvoktas kaip būdas įsiamžinti, įminti pėdsaką istorijoje. Tai – tik vienas iš skirtumų nuo mūsų dienų, kuriuos nesunkiai galime pastebėti skaitydami Plinijaus laiškus. Kita vertus, nors pasikeitė tam tikros kultūrinės suvokimo matricos, stebina, su kokiais panašiais rūpesčiais tekdavo susidurti Antikos žmonėms. Štai ką Plinijus rašo apie užimtumą: „Nuostabu, kaip Romoje kiekviena diena yra užimta arba bent atrodo tokia esanti, bet jeigu sudėtum daug dienų, nieko panašaus nepasakytum. Juk jeigu ką nors paklaustum: „Ką veikei šiandien?“ – jis atsakytų: „Dalyvavau pilnametystės šventėje, liudijau sudarant sutartį arba vestuvėse, vienas mane prašė pasirašyti testamentą, kitas – ginti jį teisme, trečias pakvietė į pasitarimą.“ (p. 30)

Svarbią Plinijaus kūrybos dalį sudarė ir viešosios kalbos: tuo metu oratorystė buvo būtina romėnų gyvenimo dalis, o teisininkui Plinijui ji buvo vienas pagrindinių profesinių įgūdžių. Vienintelę išlikusią Plinijaus kalbą galima rasti aptariamoje knygoje: tai – panegirika imperatoriui Trajanui. Iškalbos meno Plinijų mokė vienas iškiliausių ir įtakingiausių Romos oratorių Kvintilianas. Antikinėje Romoje buvo priimta sekti kokio nors didaus oratoriaus pavyzdžiu. Plinijus autoritetu pasirinko garsųjį Ciceroną, ne kartą minimą jo laiškuose, tačiau specialistai sutaria, kad Plinijaus stilius kur kas puošnesnis, jis kalba ne taip tiesiogiai kaip Ciceronas.

Taigi ši knyga bus vertinga ir specialistui, ir, kas užvis svarbiausia, knygų mylėtojui: romėnų buitis, rūpesčiai, apgailestavimai rodo, kad žmonės neką pasikeitė, o kultūroje pažangos apskritai nėra: įmanoma kalbėti apie tai, kas pasikeitė, bet ne apie tai, kas pagerėjo. Pasiilgusiems laiškų, o ne SMS ar elektroninio pašto Plinijaus tekstai sukels nostalgiją, norintiems pailsėti – skaitymo malonumą, o visiems – žinių apie Antiką ir autentikos pojūtį, skaitant originalius šaltinius, o ne enciklopedijų straipsnius.

Lrt.lt
Komentarai
Šioje istorijoje Umberto Eco
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min