Nors Fabio Stassi savaip transformuoja pasakojimą, romane jis akylai seka biografiniais faktais. Autorius, kalbėdamas Čaplino balsu (pirmuoju asmeniu), puikiai išlaiko autentišką Čaplino charakterį – jo humoro jausmą, ironiją, mokėjimą juoktis iš savęs ir iš pasaulio. „Paskutinis Čarlio Čaplino šokis“ prasideda teatrališka scena it iš paties komiko filmo: vieną Kalėdų vakarą pas aštuoniasdešimtmetį Čapliną ateina Senė Mirtis. Garsus aktorius dar nepasirengęs eiti su Mirtimi, mat neseniai susilaukė sūnaus ir norėtų juo pasidžiaugti dar keletą metų. Įsidrąsinęs Čaplinas pasiūlo sandorį: jei prajuokins Mirtį, šioji dovanos dar vienerius gyvenimo metus. Po šešerių metų, vėl laukdamas Kalėdų, jis sėdasi rašyti penkiolikmečiui sūnui Kristoferiui laišką, kuriame aktorius detaliai pasakoja savo gyvenimo istoriją nuo gimimo iki triumfo scenoje.
Romane atskleidžiami sudėtingiausi aktoriaus gyvenimo įvykiai: Čaplino šeimos drama, gyvenimas žeminančiame skurde, nesėkmės siekiant įsitvirtinti, atsitiktiniai darbai... Čaplino motina, talentinga cirko artistė, suserga psichine liga, tėvas alkoholikas, o pats Čaplinas gyvena it valkata. Net aktoriaus atėjimas į šį pasaulį yra komiškas bei groteskiškas – Londono miškuose cirko palapinėje...
Tačiau Fabio Stassi vaikystės bei paauglystės kančias traktuoja kaip Čaplino sėkmės pamatą – komiko sukurtas Valkatos personažas (The Tramp) persmelktas jo ankstyvojo gyvenimo patirčių. Čaplino genialumas, anot biografų, ir buvo tas, kad jis mokėjo juoktis iš savęs ir vaidinti kvailį prieš visą pasaulį.
Noras išbristi iš skurdo ir skaudi patirtis atvedė jį ne tik į šlovės olimpą, bet ir amžiams įrašė Čaplino vardą istorijoje: 1915 metais jis jau buvo žinomiausias žmogus pasaulyje – populiariosios kultūros simbolis, o ir šiandien nerasime žmogaus, kuris neatpažintų katiliuko, dirbtinių ūsų, lazdelės bei nerangios pingvino eisenos. Fabio Stassi romanas „Paskutinis Čarlio Čaplino šokis“ pasakoja, kaip komikas iš valkatos tapo visų laikų žinomiausia Valkata.
