G. Patackas savuoju groteskų stiliumi apeliuodamas į K. Donelaičio „Metus“, į savo kūrybą įlieja dabartiškas parafrazes. Vis dėlto jau iš pirmųjų eilėraščių paaiškėja, kad XIX amžius, kaip ir Antika ar Viduramžiai, yra tiesiog čia ir dabar. Kad Kantas ir Stepių vilkas gyvena šalia mūsų, kur galbūt gatvėje, o gal įkaitusioje galvoje pagrečiui skamba Maironio poezijos ir Tūkstančio ir vienos nakties pasakų frazės ir parafrazės.
Valentinas Sventickas teigia, jog „devintame dešimtmetyje G. Patackas buvo maištingiausia jaunosios (tada) lietuvių poezijos jėga. Sąstingio sprogdintojas. Jo eilėraščių žodžiai – dinamitas, mūza su kardu, šėlstantis kraujas. G. Patacką jaudina dehumanizacija, socialinio būvio nejaukumai, materialėjimas, miesčioniškos banalybės, nužmogėjimą jis daužo ironijos kastetais“.
