Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Įtempto siužeto knygų kūrėjas M.Robothamas: „Esu trilerių autorius per prievartą“

Michaelas Robothamas
Leidyklos nuotr. / Michaelas Robothamas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Michaelas Robothamas, savo knygomis sužavėjęs ir lietuvių skaitytojus, – buvęs Flit Strito žurnalistas – nėra eilinis trilerių rašytojas. Nepaisant ilgametės patirties žurnalistikos srityje – dirbo reporteriu Australijoje, Europoje ir Amerikoje – jis dar yra šešiolikos autobiografijų šešėlinis bendraautoris, padėjęs parašyti autobiografijas tokioms žvaigždėms kaip Geri Halliwel, Lulu, Ricky Tomlinsonas, Rolfas Harris ir kiti.

2004-aisiais pasirodė M. Robothamo pirmasis trileris – „Įtariamasis“, kurį šiemet išleido „Tyto alba“ (iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis). Tais metais ši jo knyga Australijoje buvo pavadinta „geriausiu 2004 metų intelektualiniu trileriu“. 

„Įtariamajame“ pirmą kartą pasirodo psichiatras Džo O’Loflinas, kuris vėliau taps serijos trilerių pagrindiniu veikėju. Per dešimtmetį M. Robothamas išleido dar 7 trilerius, laimėjo dvi Nedo Kelly premijas (Ned Kelly Award), triskart buvo nominuotas Detektyvų autorių asociacijos skiriamai „Plieninio durklo“ premijai (CWA Steel Dagger Award), jo knygos išverstos į daugiau nei 20 kalbų. Šiemet lietuviškai pasirodė ir antras M. Robothamo trileris „Amnezija“ (vertė Vytautas Petrukaitis, „Tyto alba“).  

Kriminalinė reporterė Ayo Onatade kalbasi su Michaeliu Robothamu apie muses, psichopatus ir Umberto Eco. 

– Ilgą laiką dirbote žurnalistu, ne vienai garsenybei padėjote parašyti autobiografiją. Kaip viskas prasidėjo?

– Aš vedęs, turiu tris nuostabias dukras ir gyvenu rojuje. Šalia mano namų prasideda šiaurinis Sidnėjaus paplūdimio ruožas. Taip yra dabar, bet prieš tai dirbau žurnalistu Londone, paskui rašiau garsenybėms autobiografijas. Užaugau mažame miestelyje Australijoje – ten gyveno kokie trys šimtai žmonių, penki šimtai šunų ir trys milijonai musių. Mūsų kraštuose buvo vienintelė pašto pristatymo rūšis – „raitasis paštas“. Kai pirmą kartą atvykau į Sidnėjų į pokalbį dėl darbo, nebuvau matęs pastato, turinčio daugiau nei tris aukštus, nebuvo tekę kilti eskalatoriumi ar liftu. Trumpiau tariant, buvau tikras kaimo stuobrys. Žurnalisto karjerą pradėjau septyniolikos – laikraštyje „The Sun“. 1986 m. nusprendžiau užkariauti Flit Stritą, persikėliau į Londoną ir pradėjau rašyti apybraižas laikraščiui „Mail on Sunday“. 1992 m. jau dirbau laisvai samdomu žurnalistu – mano straipsnius spausdindavo „The Sunday Times“, „The Tatler“ ir kiti leidiniai. Kaip tik tada pradėjau bendradarbiauti su garsenybėmis ir rašyti jų autobiografijas. Dešimt metų tai buvo pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis.

– Kada nusprendėte parašyti romaną? Gal buvo konkretus įvykis, paskatinęs apie tai susimąstyti?

– Nuo dvylikos norėjau rašyti knygas ir piktinausi, kad Markas Twainas pasigrobė visus geriausius siužetus. Augau miestelyje ir maniau, kad ten nėra nieko, apie ką galima būtų parašyti. Dabar jau žinau, kad rašyti galima apie viską, bet tada atrodė, kad mano idiliškoje vaikystėje nebuvo nė kvapo nuotykių, jaudulio ar dramatiškų įvykių. Nusprendęs tapti žurnalistu, žengiau pirmą žingsnį rašytojo karjeros link. Tiesa, ilgą laiką maniau, kad man užteks žurnalistikos. Keliavau po pasaulį, rašiau įdomias istorijas, sutikdavau fantastiškų žmonių. Bet vis grįždavau ir grįždavau prie svajonės rašyti knygas. Taigi žengiau kitą žingsnį – ėmiau rašyti garsenybių autobiografijas, nes, susipažinęs su jas rašančiu žmogumi, susižavėjau jo darbu ir gyvenimo būdu. Tada pagalvojau: „Jis gyvena kaip tikras rašytojas! Jei pabundi pagiringas, nebūtina eiti į darbą, jei užsimanai dirbti iki antros valandos nakties, tai ir dirbi namie...“ Toks darbas padeda išsiaiškinti, ar esi pakankamai disciplinuotas, kad galėtum parašyti per dieną tam tikrą žodžių kiekį. Viena yra kurpti straipsnius iš tūkstančio žodžių, ir visai kas kita – rašyti šimto tūkstančių žodžių tekstą. Tai visiškai nauja patirtis.

Toks darbas padeda išsiaiškinti, ar esi pakankamai disciplinuotas, kad galėtum parašyti per dieną tam tikrą žodžių kiekį

– Kaip kilo sumanymas parašyti „Įtariamąjį“?

– Vienas pirmųjų bendraautorystės projektų buvo Margaret Humphreys, Notingamo socialinės darbuotojos, knyga „Empty Cradles“. Ji atskleidė, kad nuo 1850-ųjų iki 1960-ųjų apie 150 tūkstančių vaikų iš Didžiosios Britanijos ir Airijos buvo išsiųsti į Ameriką ir Britanijos kolonijas, kur jų esą laukė naujas gyvenimas ir įvaikinimas. Visi išsiųstieji buvo paimti iš vaikų namų, tai buvo vienišų motinų vaikai – tais laikas būti vieniša motina buvo didelė gėda. Vaikams buvo sakoma, kad juos įvaikins ir kad ten jų laukia naujas gyvenimas mylinčiose šeimose. Bet, kaip paaiškėjo, jie tapo vergiško išnaudojimo aukomis. Mergaitės buvo siunčiamos į fermas, o berniukai laikomi specialiose įstaigose ir verčiami statyti bažnyčias. Jie buvo išnaudojami fiziškai ir seksualiai. Socialinis projektas „Namai vaikams“ kažkuriuo metu pakrypo siaubinga linkme, ir tai didžiulė gėda visai Britanijos socialinės rūpybos sistemai. 

Margaret man papasakojo, kaip ji buvo priversta atimti naujagimį iš motinos, kuri, teisėjo nuomone, negalėjo pasirūpinti vaiku. Vos gimęs, kūdikis buvo išplėštas ašarojančiai motinai iš rankų ir išneštas iš palatos. Margaret pasakojo, kaip ėjo koridoriumi nešina kūdikiu ir galvojo: „Kas, jeigu vieną dieną tu mane susirasi? Ar padėkosi, kad išgelbėjau gyvybę, ar kaltinsi sugriovus tau gyvenimą?“ Tą akimirką ir mano galvon įsisuko klausimas: „O kas, jeigu...“. Jos papasakota istorija ilgam įstrigo mano galvoje. Praėjo dešimt metų, bet aš jos nepamiršau. Kaip rašytojas ar būsimas rašytojas suvokiau, kad ši istorija gali būti dėmesio vertas siužetas.

– Tai buvo idėjos užuomazga?

– Taip, tai ir buvo sėkla, iš kurios per dešimtį metų išaugo istorija. Žinoma, ilgainiui šalia atsirado ir daugiau daigų, bet šis buvo stipriausias ir užgožė kitus. Pamažu pagrindinė idėja apaugo kitomis, be to, pravertė bendradarbiavimas su psichologais. Žmonės manęs dažnai klausia, kodėl pasirinkau trilerio žanrą. Kartais mano agentas juokauja, kad trilerių rašytoju tapau ne savo noru, mat per savo gyvenimą perskaičiau labai mažai šio žanro knygų. Tai nereiškia, kad trileriai man nepatinka, tiesiog taip susiklostė, kad kai tik atsirasdavo laiko skaityti, mane apimdavo jausmas, kad turėčiau rašyti. O šiuo konkrečiu atveju man pasirodė, kad tokiai istorijai labai tinka trilerio žanras.

– Kaip atsirado personažai? Ar jie turi prototipus? 

– Dažnai manęs klausia, kuo skiriasi grožinės literatūros rašymas nuo negrožinės. Rašyti romanus daug sunkiau, nes kai rašai negrožinę knygą, visa reikiama medžiaga būna tau prieš akis. Rašant kito žmogaus autobiografiją svarbu užčiuopti jo asmenybę, perprast jį taip gerai, kad imtum mąstyti taip, kaip jis. Tik tada gali rašyti taip, kaip rašytų jis. Skaitydami autobiografiją, net artimiausi jo draugai ir šeimos nariai neturi suprasti, kad būta bendraautorio – jo pėdsakų tiesiog neturi likti. Su Džo O’Loflinu, pagrindiniu „Įtariamojo“ veikėju, buvo panašiai. Kurdamas šį personažą iškart užčiuopiau jo asmenybę ir ėmiau rašyti jo gyvenimo istoriją – mano galvoje jis buvo visiškai realus žmogus. Puikiai prisimenu akimirką, kai supratau, koks jis bus, – tada skaičiau straipsnį apie žurnalistą, sergantį Parkinsono liga. Galiu net pacituoti mane paveikusį sakinį. Žurnalistas rašė: „Aš žinau, jei pajėgsiu pasilenkti ir užsirišti batraiščius, diena bus puiki.“ Jo žodžiai idealiai tiko mano personažui – spėju, kad mane patraukė savitas žurnalisto humoro jausmas, saviironija. Taip atsirado Džo O’Loflinas.

– O kaip gimė kiti personažai? Pavyzdžiui, Didžėjus – jo gyvenimas tikrai nebuvo lengvas. Jo gailiesi, bet ir nuoširdžiai neapkenti. 

– Per tuos metus, kai dirbau žurnalistu, ne kartą teko rašyti apie nusikaltėlius ir tokius žudikus, kaip Fredas ir Rozmari Vestai. Kaskart susidurdavau su akivaizdžiu faktu, kad net ir kraupiausius nusikaltimus įvykdę žmonės negimė blogi. Psichologai tvirtina, kad labai retai žmogus būna pabaisa iš prigimties. Žinoma, pasitaiko, žmonių, neturinčių empatijos, tada tokie gali tapti psichopatais. Tačiau dažniausiai psichopatą sukuria aplinkybės, tai yra visuomenė. Turėkite tai galvoje, kai skaitysite apie tokius nusikaltėlius kaip Didžėjus – jų praeityje visada yra momentas, pakreipęs gyvenimą, pastūmėjęs eiti šiuo keliu. Traumuotus žmones reikėtų užjausti. Žinoma, sunku užjausti žudikus, juk ne kiekvienas vaikystėje prievartą patyręs žmogus užauga pabaisa. Dauguma netampa piktadariais, nes suveikia kiti veiksniai, jų gyvenime laiku atsiranda žmonių, išmokančių skirti gėrį ir blogį. Kurdamas Bobio ir Didžėjaus personažus norėjau parodyti, kad ir jie yra aukos, nes žmonės netampa tokie be priežasties – vien todėl, kad taip nusprendė. Norėjau, kad skaitytojai pajustų šiokį tokį gailestį, suprastų, kaip tampama pabaisomis. 

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– „Įtariamajame“ susilydė du žanrai – psichologinis trileris ir meilės istorija, bet čia nagrinėjamos ir susvetimėjimo, socialinės izoliacijos problemos. Kodėl pasirinkote būtent šias temas?

– Geras klausimas. Skyriau joms ypatingą dėmesį, nes mane domina drugelio efekto idėja. Žinote tą teoriją, kad drugiui suplazdenus sparneliais Amazonės džiunglėse, po trijų savaičių gali kilti tropinė audra, nušluosianti Pietų Kiniją? Mūsų pasaulyje viskas glaudžiai susiję. Todėl norėjau sukurti daugiasluoksnę istoriją, atspindinčią tikrą gyvenimą. Kritikai dažnai kalba apie būtinybę kurti trimačius personažus, bet realybėje žmonės daugiamačiai. Kiekvienas žmogus turi tiek skirtingų pusių, kad tiesiog neįmanoma jų visų perteikti. Žinau tai, nes parašiau daugybę autobiografijų. Iš esmės, žmogaus gyvenimui papasakoti neužtektų visos bibliotekos, o aš turiu suspausti jo istoriją į vieną knygą. Siekdamas tikroviškumo stengiausi parašyti knygą, kurioje persipintų iškart kelios temos – tai nėra eilinis detektyvas, kur plėtojamos dvi trys siužetinės linijos ir veikia keli veikėjai. Norėjau, kad žmonės suvoktų, kaip veikia drugelio efektas, perprastų grandininės reakcijos dėsnį. Kiekvienas įvykis, mūsų priimtas sprendimas – pavyzdžiui, Bobio motinos tvirtinimas, kad jos vyras tvirkino berniukus, – tai drugio sparnelių plastelėjimas, ir jo sukelta banga nuvilnija tolyn, kol galiausiai, po daugelio metų, kyla viską šluojantis uraganas.

– Girdėjau rašytojus pasakojant, kad pradėdami knygą jie ne visada žino, kas yra žudikas. Nors dauguma jų žudiką būna numatę iš anksto, bet rašant knygą ne visada einasi kaip suplanuota...

– Rašymo procesą galima palyginti su automobilio surinkimu – pradedi nuo važiuoklės, tai yra idėjos, o paskui sukuri tokį automobilį, kokio nori. Gali aprūpinti jį visais įmanomais aksesuarais – uždėti chromuotus ratlankius, pakabinti ant priekinio lango pūkuotus kauliukus ir t.t. Visada yra pagrindas, ant kurio statai, prie kurio vis grįžti ir pridedi papildomų detalių. Mano užduotis – kurti netikėtus posūkius ir šen bei ten palikti vos pastebimas nuorodas, kad kažkas atsitiks, – o jau paskui viską supratęs skaitytojas aikčios, iškart nepastebėjęs akivaizdžių dalykų.

– Kad jau prašnekome apie serijas... Turint omenyje, kad Džo serga Parkinsono liga, ar „Įtariamasis“ turėjo būti savarankiška knyga, ar nuo pat pradžių planavote kurti seriją detektyvų? 

– Tikrai neplanavau kurti serijos. Gali pasirodyti keista, bet Parkinsono liga Džo „apdovanojau“ tam, kad jis būtų pažeidžiamesnis. Tuo metu, kai jo gyvenimas griūva, jį išduoda ir jo paties kūnas.  Pamaniau, kad jeigu Džo sirgs Parkinsono liga, nereikės tęsinio, tai bus tiesiog trileris, ir tiek. Bet nesuveikė! BBC užkibo. Jų scenaristai pasakė: „Klausyk, Džo ir sirgdamas Parkinsono liga gali pragyventi 10–15 metų. Dabar atlikta naujų tyrimai, atrasta naujų gydymo metodų, daromos operacijos, taigi, yra aibė būdų pratęsti gyvenimą.“ Man patiko jų mintis, nes tai reiškė, kad jie pasirūpins Džo, ir jis gyvens ne tik mano knygoje. Be to, man buvo pažadėta, kad galėsiu kontroliuoti, kaip scenaristai elgiasi su mano personažais. 

Nuo tada daug vandens nutekėjo. Pasirodžius „Įtariamajam“, pajutau milžinišką spaudimą plėtoti personažus toliau. Rašydamas antrą knygą pasakotoju pasirinkau detektyvą Vincentą Ruizą – „Amnezijoje“ visa istorija pasakojama jo lūpomis, o Džo įsipainioja tik norėdamas padėti Ruizui. Ruizas – labai patrauklus herojus, bet pirmoje knygoje jis nepalieka tokio įspūdžio kaip Džo. 

Neslėpsiu, iš pradžių tvirtai laikiausi nuostatos, kad daugiau knygų nebus, nes matau, kas ištiko Patricią Cornwell. Bėda ta, kad Džo – labai įdomus personažas, suvokiau, kad jis galėtų tapti knygų serijos herojumi. Rašau pirmuoju asmeniu, bet praleisti ištisus metus su Džo O‘Loflinu – tas pat, kaip metus gyventi su geriausiu draugu dvivietėje palapinėje. Patikėkit, dar metams nesibaigus, jums norėsis iš ten dingti. Nesvarbu, kokie geri jūs būtumėt draugai, ateis laikas, kai nebegalėsit į jį žiūrėti. Todėl ir aš nenoriu rašyti dviejų paeiliui knygų, kurių pagrindinis veikėjas būtų tas pats. Pavyzdžiui, trečiojoje mano knygoje istoriją jau pasakoja detektyvė Ališa Barba, su kuria skaitytojus supažindinu „Amnezijoje“.  

– Papasakokite daugiau apie „Amneziją“. 

– Vieną naktį inspektorius Vinsentas Ruizas randamas Temzėje, įsikibęs plūduro. Jo kojoje – šautinė žaizda, o atmintyje – milžiniška skylė, trumpiau tariant, jis visiškai neprisimena pastarųjų savaičių įvykių. Detektyvas plūduriavo netoli laivo, kuriame vyko žudynės. Kadangi tuo metu Ruizas buvo pasiėmęs atostogas ir oficialiai nevykdė jokio tyrimo, kolegos apkaltina jį simuliuojant amneziją ir pradeda tyrimą. Ruizui belieka tikėtis, kad jam pavyks prisiminti, ką veikė tą naktį, ir sudėlioti trūkstamas dėlionės detales – tam reikia žingsnis po žingsnio atsekti visus jo veiksmus. Vis dėlto, kaip paaiškėja, kolegų tyrimas yra niekis, palyginti su pavojais, kurie jo laukia. 

– Koks vaidmuo tenka Džo O‘Loflinui?

– Prieš trejus metus iš namų dingo septynmetė mergaitė Mika. Tada manyta, kad ją pagrobė ir nužudė pedofilas Hovardas Veivelas. Nors mergaitės kūnas nebuvo rastas, jį apkaltino nužudymu ir nuteisė. Visi tiki, kad mergaitė yra mirusi, išskyrus jos motiną Reičelę ir inspektorių Ruizą. Paaiškėja, kad rusų gangsteris Aleksejus Kuznetas – Mikos tėvas ir buvęs Reičelės vyras – praėjus trejiems metams po mergaitės dingimo gavo raštelį, kuriame reikalaujama išpirka už dukterį. O išpirka – deimantai – kaip tik dingo... Džo, kaip patyrusio psichoterapeuto užduotis – padėti Ruizui viską prisiminti ir surasti mergaitę. 

– Kuo jus patraukė trilerio žanras? 

– Esu trilerių autorius per prievartą – neplanavau jų rašyti. Bet objektyviai įvertinau situaciją: tai geriausias būdas papasakoti šią istoriją. Esu realistas: dešimt metų neblogai gyvenau iš šešėlinio bendraautorio duonos, ir ji nebuvo sprangi, bet nusprendęs tapti romanistu negalėjau gyventi kaip Hemingwayʼus vėjo košiamoje mansardoje rakinėdamas apelsinus, man reikėjo išlaikyti šeimą, vadinasi, pinigus turėjau uždirbti kitaip. Daug svarstyti nereikėjo – trileriai dabar yra gan populiarūs, ir nors nesu jų daug skaitęs, supratau, kuo jie žavi žmones, pats patyriau, kaip jie įtraukia. Pati idėja, kad žmonės žaidžia dievus ir priima sprendimus, kurie lemia kitų gyvenimą, prašėsi trilerio žanro.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

– Kokios knygos jums darė didžiausią poveikį, kai pradėjote žurnalisto karjerą?

– Labiausiai mane paveikė ir įkvėpė tokios knygos kaip Donnos Tartt „Slapta istorija“, Davido Guttersono „Apsnigti kedrai“, Peterio Høego „Panelės Smilos sniego jausmas“. Dievinu šiuos romanus – kiekviename jų pasakojama apie nusikaltimą, nors oficialiai jie nėra vadinami trileriais. Būtent tokias knygas aš noriu rašyti – ne šiaip įtempto siužeto trilerius, kur šaudoma ir gaudoma, o knygas, kurios paliktų žmonėms neišdildomą įspūdį.

– O ką manote apie Umberto Eco „Rožės vardą“? 

Dabar kritikai pripažįsta, kad pernelyg ilgai į detektyvo žanrą žiūrėjo iš aukšto. Vis dažniau pasirodo knygų, peržengiančių žanro ribas, jų literatūrinę kokybę įvertina net kritikai

– Man nepaprastai patinka ši knyga. Ir vėlgi – tai intelektualus detektyvas. Dabar kritikai pripažįsta, kad pernelyg ilgai į detektyvo žanrą žiūrėjo iš aukšto. Vis dažniau pasirodo knygų, peržengiančių žanro ribas, jų literatūrinę kokybę įvertina net kritikai. Imkime „Vernoną Dievą Litlį“ – tai daugiasluoksnis romanas, bet iš esmės čia pasakojama apie nusikaltimą. Jis irgi gali būti laikomas detektyvu.

– Ar pastebėjote, kad joks detektyvas dar nėra laimėjęs prestižinės literatūrinės premijos? Turiu galvoje ne Detektyvų autorių asociacijos skiriamas premijas.

– Nesutikčiau su tuo. „Panelės Smilos sniego jausmas“ tapo Metų knyga. Man rodos, „Slapta istorija“ taip pat gavo kelis apdovanojimus, – ir tokių knygų nemažai. Tiesa, oficialiai jos nebuvo priskirtos detektyvo žanrui. Tokia buvo leidėjų pozicija. Šiais laikais rašytojams vis dar klijuojamos etiketės: yra detektyvų, trilerių autoriai ir romanistai. Jeigu Donna Tartt arba Peteris Høegas būtų pristatomi kaip trilerių autoriai, galbūt nebūtų pelnę tiek apdovanojimų. Manau, tai labiau ne kokybės, o kritikų snobizmo problema. Dabar trilerius rašo daugybė puikių autorių – pavyzdžiui, Dennis Lehaneʼas. Man labai patiko jo „Mistinė upė“ – tikras šedevras, ir stiliaus, ir personažų požiūriu, ką jau kalbėti apie šiurpuliukus... Ir visai nesvarbu, kad greit supranti, kaip viskas baigsis... Tokias geras knygas reikia tiesiog perskaityti, kad viską patirtum.

– Jeigu atsidurtumėte negyvenamoje saloje, kokius penkis rašytojus pasiimtumėte?

– Turite omeny ne knygas, o rašytojus? Tuomet į kompaniją pasikviesčiau Johną Irvingą, Gabrielį Garcíą Márquezą, Salmaną Rushdie, F. Scottą Fitzgeraldą ir Ernestą Hemingwayʼų. Tiesa, gali būti, kad pastarasis pirma pavaišintų Salmaną Rushdie niuksais...

Versta iš http://www.shotsmag.co.uk

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min