Knygą apie pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną pristatęs Alfonsas Eidintas: norėjosi nukratyti propagandinius ir ideologinius lukštus

Arai Lukšai, nerimsti, kad istorikas ir diplomatas tavo "šaržus" ir karikatūras "išlukšteno" ?

Smetona- Musu Prezidentas. Mano tevas is penkiu vaiku semos, senelis- taip pat is 5 vaiku seimos, mama- is 4 vaiku seimos, kaimynai- visos seimos 3-6nvaikai. Smetona- Musu Prezidentas.

Partizano kunigo Justino Lelešiaus – Grafo, dienoraštis 1946 -1947 metais. Rastas po kunigo – partizano žūties. Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių? Prieinu išvadą, biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. Už pusę lito darbininkas turėjo kirsti žydui per dieną malkas, tuo tarpu jis matė prabangoje skęstančius Kauno ponus. Darbininkas su šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo naktines orgijas. Tą matė varge ir baisiam skurde beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos į vis didesnius ratelius. Jeigu mūsų Nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę. Jeigu visi mes esame Lietuvos piliečiai, toje tautoje gimę, tai visi turime teisę tautos gėrybėmis naudotis. Reikėjo duoti sąlygas: kad visi galėtų žmoniškai pragyventi. Aukštas valdininkas turėjo kelių aukštų namą, kurį dažnai įsigydavo vogdamas iš valstybės iždo, o darbininko šeima utėlėta gyveno fortuose ar tamsiuose, drėgnuose rūsiuose. Ar negalėjo valstybė sudaryti sąlygas, kad ir tos darbininkų šeimos turėtų tinkamus butus, kaip pridera žmogui, pragyvenimą. Iš antros pusės: su pavydu žiūrėjo ūkininkas į dygstantį Lapėno mūrą, o pats, atsisakydamas mėsos kąsnelio, vežė už trisdešimt penkis litus savo bekoną, kad tik galėtų apsimokėti mokesčius. Juodi pono Lapėno darbai šiandien visai tautai nėra paslaptis. Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo ir siųsdavo velniop bemokslį kaimietį. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri į Berlyną, o treti – į Varšuvą. Lietuviai, ar nepasikartos istorija? ............ Deja, istorija kartojasi jau XXI amžiaus buržuazinėje Lietuvoje...

Ta vadinama "okupacija", o iš tikrųjų - smetoninės buržuazinės santvarkos krachas - buvo logiška. Tik tendencingi tyrinėtojai karininkų, policininkų bei buožių Lietuvą bando pavaizduoti gražiomis spalvomis. O iš esmės ji buvo bežemių, mažažemių, samdinių, nuskurdusių amatininkų Lietuva, be jokio rūpinimosi šios visuomenės dalies socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis.Mokslas, kultūra,sveikatos apsauga jiems buvo nepasiekiami dalykai.Žmonės gyveno siaubingose lūšnose be elektros ir kitų normalių buities sąlygų.Ši dalis sudarė beveik 90 procentų Lietuvos gyventojų. O karinis, policinis, dvasininkų,stambių ūkininkų bei valdininkų elitas - likusius 10 procentų.Jų pajamos ir socialinė padėtis ženkliai viršijo anų 90 procentų pajamas bei padėtį.Apmaudu,kad mūsų istorikai, pasikapstę po klaidinančią smetoninę statistiką, 10 procentų gyvenimą vaizduoja kaip visos tautos gyvenimą ir lygina Lietuvą su Danija ar Suomija. Štai, kodėl 90 procentų džiaugėsi, kad Smetoninė santvarka žlugo ir su viltimi žvelgė į Tarybų Sąjungą, kuri deklaravo ne ponų, bet liaudies valdžią.Smetoninis režimas tikrai paruošė dirvą Lietuvos sovietizacijai. Žinoma, reikia pripažinti, kad ir sovietinės viltys neišsipildė.Todėl dabar ir grįžta atgal į laikus, kurių geru žodžiu nemini mūsų proseneliai.

Deja, tiesa yra tokia, kad dauguma žmonių džiaugėsi rusų atėjimu, nes juos smaugė smetoninis režimas. Gerai prisimenu senelių (ir tėvų) pasakojimus apie smetoninį "rojų". Jie buvo ūkininkai - 26 ha žemės. Negėrė, nerūkė, neišlaidavo ir vos galą su galu sudurdavo. Jokios rimtesnės technikos nusipirkti negalėjo. Tėvo, gimusio 1920 m. didžiausia svajonė buvo dviratis, deja, ta svajonė išsipildė tik po 1950 m. Senelių 1936 m. nupirktas rankinis pieno separatorius buvęs toks stebuklas, kad jo pasižiūrėti atvažiuodavę iš tolimesnių kaimų. Valsčiuose (rajonuose) automobilius turėdavę: teisėjas, advokatas, kunigas ir banko valdytojas. Stambūs dvarininkai, policijos viršininkai, aukštesni valdininkai galėdavę sau leisti motociklą nusipirkti. Kaimuose nei elektros, nei jokios žemės ūkio technikos, išskyrus arklinę, nebuvo. Seneliai net arklinės javapjovės neišgalėję nusipirkti. Viskas buvo daroma rankomis. Senelio brolis mokytojavo. Pasakodavo, kad klasėje iš 24 mokinių tik 3 PONAIČIAI avėję batus. Kiti - su iš karvių odos rauktom naginėm, arba medinėm klumpėm. Lopyti švarkai ir lopytos kelnės - įprasti dalykai, kaip ir nuo mokinių šokinėjančios blusos ir ropojančios utėlės. Kaune ponai lėbavę, bet darbininkai gyvenę tokiam pat baisiam skurde. Pagaliau, visa tai aprašyta tuometinių rašytojų knygose. Tik eilinėse bibliotekose jų jau nerasit. Tiesa labai nepatogi "patriotams".