„Labai sunku kam nors parodyti pirmuosius savo kūrybos bandymus, o kadangi Adelė ėjo tuo pačiu keliu ir visa tai suprato, ji buvo pirmoji, kam rodžiau savo kūrybą“, – pasakojo 15min.lt A.Narusevičiūtė.
Negana to, kad plunksnos merginos ėmėsi palyginti anksti, pasirinko ne patį lengviausią ir tarp dabartinio jaunimo ne patį populiariausią kelią – poeziją. Tačiau to eilių knygą išleidusios 18-metės tikina nesigailinčios, atvirkščiai – tiki, kad pakeisti jaunimo požiūrį į poeziją – jų misija.
Viena kitai – atrama
Būdamos 12-os A.Mažeikaitė ir A.Narusevičiūtė susipažino badmintono būrelyje, tada merginos net nenutuokė, kad po šešerių metų bus išleidusios po poezijos knygą ir viena kitą vadins didžiausia atrama.
„Išleisti knygą be Austėjos palaikymo būtų buvę labai sunku, sakyčiau, gal net šiek tiek ir baisu. Nelengva išdrįsti kam nors parodyti savo kūrybą, nes pats negali suvokti tikrosios jos vertės. Šiuo atveju draugė man labai padėjo. O galiausiai, vienam ką nors daryti juk visada sunkiau. O mes, kai tuo pačiu keliu einame dviese, galime viena kitą suprasti, palaikyti“, – apie bendramintės palaikymo svarbą kalbėjo A.Mažeikaitė.
Nelengva išdrįsti kam nors parodyti savo kūrybą, nes pats negali suvokti tikrosios jos vertės, – teigė A.Mažeikaitė.
Tam, kad pirmuosius kūrybinius žingsnius kur kas lengviau žengti su drauge, pritarė ir A.Narusevičiūtė. Eiles kurianti 18-metė pasakojo, kad pirmasis eilėraštis ir gimė abiem draugėms susėdus ant sūpynių gilią naktį.
„Pamenu, Adelė pas mane nakvojo. Staiga sako „Austėja, noriu sukurti eilėraštį“. Išėjome į lauką, atsisėdome ant sūpynių ir rašėme. Aš vėliau tą eilėraštį kiek pakeičiau ir jis tapo mano pirmuoju“, – prisiminimais dalijosi A.Narusevičiūtė.
Kurį laiką bendramintės dalijosi sudėtomis eilėmis tik viena su kita. „Iš pradžių, kaip ir dauguma žmonių, galvojau – gal tai tik rašliavos, todėl rodžiau savo eiles tik Austėjai ir apie tai daug kam nepasakojau“, – atviravo mergina, kurianti eiles nuo 15 metų.
Pirmoji kūryba pasidalinti su kitais žmonėmis pasiryžo A.Narusevičiūtė. „Parodžiau savo eiles mokytojai, ji pasidalijo su kitais kolegomis, o viena iš jų – mokytoja Violeta Urbonavičiūtė – pažinojo rašytoją Joną Endrijaitį, su juo man pasiūlė susitikti. Taip sulipome“, – šypsojosi jaunoji poetė.
A.Narusevičiūtė pasakojo, vėliau į tą būrelį susipažinti su J.Endrijaičiu pakvietusi ir Adelę. Pastaroji teigė iki susitikimo su rašytoju nevertinusi savo eilių rimtai, tačiau sulaukusi J.Endrijaičio palaikymo apie tai prabilo drąsiau. „Kitiems savo kūrybą pradėjau rodyti tada, kai ją įvertino rašytojas, taip jaučiausi drąsiau. Pabendravus su juo ilgainiui kilo minčių ir sudėti eiles į knygą“, – pasakojo A.Mažeikaitė.
Jaunųjų bendraminčių svajonės įprasminti savo kūrybą virto tikrove. Prieš savaitę buvo išleistos dvi poezijos knygos. A.Mažeikaitės jaunatviškos ir novatoriškos eilės sudėtos į knygą pavadinimu „M.24“, o jos draugės Austėjos poezijos knyga pavadinta „Meteo“.
Poezija – geriausias būdas
Kodėl pasirinko poeziją, debiutuojančioms rašytojoms atsakyti vienu metu ir sunku, ir lengva. „Rimčiau domėtis poezija pradėjau turbūt mokydamasi 9-oje klasėje, tiesa, prie to labai daug prisidėjo mokytoja. Sakyčiau, kad būtent ji man parodė poezijos grožį. Rašyti pradėjau būdama 9-okė ir poezija man pasirodė geriausias ir priimtiniausias būdas. Dažniausiai kuriu eiles be rimo, taip kurdama pati jaučiuosi geriau. Tiesa, knygoje yra keli rimuoti eilėraščiai, taisyklingų posmų, bet jie retesni“, – apie savo rašymo stilių kalbėjo A.Mažeikaitė.
Jaunoji kūrėja tikino, kad neturi jokių autoritetų, kuria taip – kaip jaučia, kaip išeina. Tačiau mėgstamiausią lietuvių rašytoją įvardijo net nesusimąsčiusi – Antanas Škėma. „Kartais galvoju, gal kokių panašių bruožų ir yra, bet mano kūryba gal labiau moteriška“, – nusijuokė A.Mažeikaitė.
Eiles rašanti 18-metė pasakojo, kad sukurti visą eilėraštį vienu prisėdimu – retas atvejis. „Aš labai mėgstu stebėti žmones, analizuoti jų jausmus. Kartais važiuoju mašina, prisimenu vieną ar kitą pasakymą, ką nors suprantu, sugalvoju – užsirašau. Vėliau iš tos frazės gimsta sakinys, o tada ir eilėraštis. Kartais dėlioju kaip mozaiką. Tiesą sakant, būna visaip, kokių nors rėmų nėra“, – pasakojo ji.
Eilės – priimtiniausia kūrybos išraiškos forma ir Adelės bendramintei Austėjai: „Nors poezija nėra lengvas būdas rašyti, bet man jis atrodė pats patraukliausias. Jis reikalauja ir išmonės, ir erudicijos. O galiausiai, žavėjo ir tai, kad keliais eilėraščio posmais gali pasakyti labai daug. Būtent ta paslaptis man ir patinka.“
Nors poezija nėra lengvas būdas rašyti, bet man jis atrodė pats patraukliausias. Jis reikalauja ir išmonės, ir erudicijos, – dėstė A.Narusevičiūtė.
Misija – pakeisti požiūrį
Vilniaus licėjaus dvyliktokės teigė puikiai suprantančios, kad jaunų žmonių pasaulyje poezija toli gražu neužima labai svarbaus vaidmens. Tačiau bendramintės kūrėjos tikino, kad jų misija būtent ir yra – parodyti jaunimui, kad poezija yra įdomi, atskleisti kitokį jos veidą.
„Jauni žmonės neretai galvoja, kad poezija yra atgyvena, kad ji yra nuobodi. Mes jaučiame savotišką misiją parodyti, kad poezija gali būti ne tik maironiška. Ji turi daug spalvų – gali būti jaunatviška, šiuolaikiška“, – neabejojo A.Mažeikaitė.
Abi merginos teigė, kad jų skaitytojų ratas gali būti platus, atrasti save jaunų kūrėjų eilėse gali kone kiekvienas, bet vis dėlto, labiausiai ji aktuali jaunam žmogui. „Mūsų su Austėja poezija kalba apie panašius dalykus, bet skirtingais stiliais. Apie kiekvieno žmogaus patiriamus jausmus: skausmą, vienatvę ir savęs ieškojimą. Tai nėra paauglystės savęs ieškojimas, sakyčiau, tai daugeliui žmonių pažįstamas svetimumo visuomenėje jausmas“, – pasakojo jaunoji poetė.
Panašias mintis apie savo kūrybą dėstė ir Austėja: „Kurdama aš stengiuosi ieškoti savo nišos ir padėti ją rasti kitam. Galbūt suartinti žmogų su pasauliu. Pasakyti jam, kad kiekvienas esame buvę gal kiek pasimetę, tačiau tokie nesame vieni. Būtina mokytis, labai svarbu susitaikyti su savimi ir išmokti būti vienam, kitaip gyvenime bus labai sunku.“
Galvojome, kad tai gali būti priimta kaip paauglystės rašliavos, bet taip nėra. Visi atsiliepimai yra malonūs.
Paklaustos, ar jau jaučia savo misijos vykdymo rezultatus – gal mato dažniau poeziją atsiverčiančius artimuosius ir draugus, merginos teigė, kad galbūt galima ir taip pasakyti. Artimieji ir draugai netrukus jau bus pavartę ar paskaitę bent po vieną poezijos knygą – merginų išleistą – daugiau. „Iš tiesų smagu, kad sulaukiame nemažai atsiliepimų ir iš tiesų tik teigiamų. Galvojome, kad tai gali būti priimta kaip paauglystės rašliavos, bet taip nėra. Visi atsiliepimai yra malonūs“, – įspūdžiais dalijosi A.Mažeikaitė.
Tiesa, vadinti savęs kūrėjomis bendraamžės dar nedrįsta.
„Ne, poete pati savęs pavadinti negaliu. Man labai džiugu, kad išleidau knygą. Ta knyga – visas mano pasaulis. Ji užaugo su manimi, aš užaugau su ja. Tačiau vertinti jos negaliu. Sunku suvokti, kad jau žengiau tokį svarbų žingsnį“, – atviravo A.Mažeikaitė.
Abi eiles rašančios merginos tvirtai teigė, kad kūryba lydės jas visą gyvenimą, ir vylėsi, jog kada nors galės pristatyti ir antrąsias knygas.
„Nebūtinai tai bus pagrindinė veikla. Norėčiau būti veterinare. Man patinka padėti, ir norėčiau padėti būtent gyvūnams, kurie ne taip, kaip žmonės, nesirenka, kokiais jiems būti. Yra tokie, kokie yra“, – kalbėjo A.Narusevičiūtė, pabrėždama, kad nepaisant šių planų rašymas visada bus didžiausias jos hobis.
