Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygoje „Manėm, kad greit grįšim“ – paprastų žmonių nepaprasti pasakojimai apie Antrąjį pasaulinį karą

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Manėm, kad greit grįšim. 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus“, Vilnius: Aukso žuvys, 2014, 368 psl.

Pokalbių knygoje „Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940–1944“ (sudarytojos Dalia Stakytė Anysienė, Laima Petrauskaitė VanderStoep, Dalia Cidzikaitė) – aštuoniolika pokalbių su JAV lietuviais, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti palikti Lietuvą ir trauktis į Vakarus nuo artėjančio sovietų fronto ir tremties grėsmės. Knygos pašnekovai atvirai pasakoja apie bėgimo iš Lietuvos aplinkybes, gyvenimą DP stovyklose Vokietijoje, apsisprendimą emigruoti ir įsikūrimą Jungtinėse Valstijose. 

Knygoje – daugybė įdomių ir šiurpinančių pasitraukimo detalių, pasakojančių, koks iš tiesų buvo lietuvių bėgimas iš Lietuvos karo metu. Publicistas ir rašytojas Andrius Užkalnis, pastebi, kad „iš skirtingų, bet kartu labai lygiagrečių ir labai panašiais dėsningumais perpintų pasakojimų galima daug suprasti apie tai, kokia universali yra žmogaus kentėjimo ir prisitaikymo ekstremaliais momentais reakcija.“

„Buvau penkerių, kai 1944 m. rugpjūtį su tėveliais išplaukiau iš Šventosios į Švediją. Kelionė buvo kupina nuotykių: perpildytas laivas audros metu pradėjo skęsti, viską, ką turėjome, teko išmesti, sugedo variklis, kunigas visiems suteikė paskutinį palaiminimą. Negana to, nuskendo gedimą bandęs pataisyti laivo kapitonas švedas. Ir nors Gotlandą šiaip ne taip pasiekėme, kitą dieną laivas nuskendo uoste. Po internavimo ir pabėgėlių stovyklos apsigyvenome Stokholme, o 1948 m. emigravome į JAV,“ – greičiau filmo scenarijų, o ne tikrovę primenančiais prisiminimais dalijasi viena iš knygos sudarytojų Laima Petrauskaitė Vander Stoep.

Visi knygoje kalbinti žmonės teigė manę ir tikėję, kad jei ne po pusės, tai po metų jie tikrai grįš į Lietuvą. Nuo sovietų represijų ir trėmimų trauktasi daugiausia į Vokietiją, iš kurios buvo lengviau grįžti namo, o vėliau – išvykti į JAV, Kanadą ir kitas šalis, priėmusias pabėgėlius. 

„Mane pakrikštijo dieną po to, kai 1940 m. sovietų kariuomenė įžygiavo į Lietuvą. Po ketverių metų, 1944-aisiais, sovietams vėl artėjant prie Lietuvos, mūsų šeima, kaip ir kelios dešimtys tūkstančių kitų lietuvių, pasitraukė į Vokietiją. Po karo gyvenome DP (perkeltųjų asmenų) stovyklose. 1949 m. emigravome į JAV,“ – pasakoja kita „Manėm, kad greit grįšim“ sudarytoja Dalia Stakytė Anysienė. 

Daugelis Lietuvos gyventojų, po daugiau nei 50 metų vertinantys tuometinius emigrantus, net neįsivaizduoja, su kokiais sunkumais jie susidūrė ir kiek daug praradimų jų laukė. Knygoje išsamiai pasakojama apie negailestingą ir brutalią išeivių kasdienybę. Knygos dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė sukūrė knygai viršelį, kuris kalba apie dvigubą lietuvio tapatybę – atplėšimą nuo Lietuvos ir sunkų karo laikmetį. 18 pokalbių papildo įvadiniai sudarytojų straipsniai apie knygos sumanymą, istorinį laikotarpį ir knygos kalbą, kuri pasižymi ypatingu autentiškumu.

„Atvykusi studijuoti doktorantūros į Čikagą, Ilinojaus universiteto PLB Lituanistikos katedrą, šiame mieste užsibuvau ilgiau, nei planavau – keturiolika metų. Tačiau tik dirbdama Amerikos lietuvių laikraštyje Draugas turėjau galimybę susipažinti su antrosios lietuvių emigracijos bangos, vadinamąja DP, karta ir iš tikrųjų ją pažinti,“ – pasakoja trečioji knygos sudarytoja Dalia Cidzikaitė. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min