Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos „Išskirtinės kelionės“ autorė I.Rutė: „Būtina keliauti, kad suprastume savo vietą pasaulyje“

Kelionė
Autorės nuotr. / Kelionė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Leidykla „Aukso pieva“ neseniai išleido keliautojos ir fotografės, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro Azijos studijų magistrė ir dėstytojos, kelionių vadovės po egzotiškąsias šalis Ievos Rutės knygą „Išskirtinės kelionės“. Ta proga – interviu su autore.

Išmaišiusi tolimiausius Azijos kampelius, kelis kartus apėjusi šventąjį Kailašo kalną, aplankiusi paslaptingąjį Baikalą ir Kamčiatkos ugnikalnius bei Pietų Amerikos Altiplano grožybes kelieutoja pagaliau ryžosi savo patirtis sudėti į knygą. Ši knyga supažindina su gražiausiais maršrutais po egzotiškąsias šalis – Kiniją, Tibetą, Mianmarą, Nepalą.

Leidyklos „Aukso pieva“ nuotr./Kinija
Leidyklos „Aukso pieva“ nuotr./Kinija

– Kada ir kodėl susižavėjote kelionėmis būtent po Azijos kraštus? Kaip tai nutiko? 

– Mane patraukė senovės Kinijos menas. Pavarčiusi albumą, kuriame radau prieš 3–4 tūkstančius metų sukurtų bronzos gaminių nuotraukų, susižavėjau jų grožiu ir užsidegiau noru daugiau sužinoti apie juos sukūrusią civilizaciją. Kai pamačiau, kad VU Orientalistikos centras renka bakalaurų kursą, nusprendžiau, kad man reikia būten ten. Ir štai jau 14 metų tyrinėju Aziją.

– Dabar Jūs esate kelionių vadovė, į atokiausius pasaulio kampelius vedanti turistų grupes. Kas Jums pačiai yra kelionė? Ar po šitiek metų, praleistų kelyje, dar atrandate kelionės džiaugsmą?

– Man kiekviena kelionė yra atradimas. Nesvarbu, kiek kartų važiuočiau į tą pačią šalį, vis atrandu ką nors naujo, todėl kiekviena kelionė džiugina.


– Ar niekada nesusigundėte pasilikti svečiose šalyse ilgesniam laikui ir apsigyventi viename iš pamėgtų kraštų?

– Ilgiausiai Kinijoje gyvenau 5 mėnesius. Nuo noro persikraustyti į tolimus kraštus apsaugo šeima – du jau beveik suaugę vaikai. Nors jie ir dideli, tačiau manau, kad kol neatsistos ant kojų savarankiškam gyvenimui, bet kokias svajones kažkur pagyventi ilgesnį laiką teks atidėti.

Leidyklos „Aukso pieva“ nuotr./Kinija
Leidyklos „Aukso pieva“ nuotr./Kinija

– Mokate kinų kalbą, o mūsuose tai dar vis stebina. Suprantame, kad  tai praturtina, palengvina jūsų keliones po tolimuosius kraštus, o ar galima po Aziją keliauti nemokant susikalbėti kiniškai? Tai ypatingai aktualu keliaujant pavieniui, be kelionių vadovo. Ką patartumėte?

– Visų pirma prisiminkime, kad Azija – tai ne vien Kinija, todėl kinų kalba nebūtinai pagelbės, ypač jeigu išsiruošite į Korėją, Japoniją ar kitas Azijos šalis. Jeigu kalbėtume tik apie keliavimą Kinijoje, taip, reikia pripažinti, kad kalbos nemokant keliauti bus gerokai sudėtingiau, tačiau jeigu keliautojas nebijo iššūkių, tai kodėl gi ne? Viskas įmanoma, kai labai nori ir esi tinkamai nusiteikęs ir pasiruošęs. Keliauti pavieniui irgi galima, juolab, kad Azijoje gausu internete puikiai vertinamų svečių namų, kuriuose apsistoja keliautojai iš viso pasaulio. Čia gali susirasti draugų, bendrakeleivių ar tiesiog gauti naujausios informacijos apie ketinamą aplankyti vietovę.

Leidyklos „Aukso pieva“ nuotr./Kinija
Leidyklos „Aukso pieva“ nuotr./Kinija

– Leidykla „Aukso pieva“ išleido Jūsų knygą „Išskirtinės kelionės“, kurioje akcentuojate atsakingo keliavimo principus. Gal galite trumpai pristatyti – kas tai? 

– Būtina paminėti, kad leidykla ne tik išleido, bet ir paskatino šios knygos gimimą. Be projektų koordinatorės Jurgos Jackevičiūtės ši knyga tikrai nebūtų gimusi, bent jau ne taip greitai.  Tai ji paskatino mane susimąstyti, kad jau laikas savo keliavimo filosofiją suguldyti į knygą. Kai ėmiau galvoti, nuo ko derėtų pradėti knygą, net neabejojau – atsakingo keliavimo idėjų sklaida Lietuvoje neišpasakytai siaura. Jeigu kas nors, užsienio fondų ar partnerių paskatintas, ir užsimena apie atsakingą keliavimą, tai tik labai epizodiškai ir lyg tarp kitko, neakcentuodami, kad toks keliavimas ne tik padeda mums kiek įmanoma sumažinti mūsų paliekamą pėdsaką lankomuose kraštuose, tačiau ir pačią kelionę paverčia gerokai turiningesne. Trumpai pristatyti atsakingo keliavimo idėjas nėra lengva, nes mes jas lyg ir žinome, tačiau be platesnio konteksto jos lieka pliki lozungai. Būtent todėl knygoje atsakingo keliavimo idėjas nusprendžiau iliustruoti istorijomis iš savo kelionių. Tikiu, kad išgirdęs gyvą istoriją keliautojas susimąstys ir ims atsakingo keliavimo idėjas taikyti savo kelionių metu. Tokių idėjų yra nemažai, pagrindinės, manyčiau, yra šios:

–    Gerbti lankomą kraštą ir jo kultūrą, paisyti vietinio aprangos kodo.
–    Neskatinti elgetavimo, žmonių išnaudojimo ir prekybos draudžiamais produktais.
–  Saugoti lankomo krašto gamtą, nešiukšlinti ir rinktis, kai tai įmanoma, gamtą tausojančią veiklą vykdančius viešbutėlius ir restoranus.
–   Stengtis pirkti suvenyrų, užkandžių ir kitų prekių iš jas gaminančių ar auginančių vietinių gyventojų, taip leidžiant jiems uždirbti daugiau nei galėtų pasiūlyti tarpininkas.
–   Remti vietinių bendruomenių socialinius projektus: mokyklas, gyvūnų prieglaudas, našlaičių namus ir panašius.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

– O lėtas keliavimo būdas? Ar jis populiarėja? Kuo jis pranašesnis už kitus keliavimo būdus?

– Lėtas keliavimo būdas kol kas yra labai nauja keliavimo tendencija, atsiradusi kartu su Europoje populiarėjančiomis „lėtos televizijos“ ir „lėto maisto“ tendencijomis. Ši „lėtumo“ iniciatyva gimė kaip priešprieša greito vartojimo kultūrai, itin sparčiai plintančiai pasaulyje. Lėtas keliavimas skatina sustoti ir nelėkti strimgalviais, kaip, pavyzdžiui, kinų turistams siūlomais maršrutais, raginančiais „aplankyti 15 Europos sostinių per 12 dienų.“ Keliaujant lėtai apsistojama kokioje nors vietovėje ilgesniam laikui ir bandoma įsilieti į vietinių gyventojų kasdienio gyvenimo ritmą – nuolat apsipirkti toje pačioje krautuvėlėje, susipažinti su jos pardavėjais, atrasti čia pat užaugintų gėrybių turgelį, kitaip tariant, pamėginti kuriam laikui tapti vietiniu. Tiesa, kol kas dauguma lėto keliavimo maršrutų veda per Europą, tačiau neabejotinai ilgainiui ši tendencija pasieks ir kitus pasaulio kampelius.

– Parašėte knygą; o gal kelionėse rašote dienoraštį?

– Kelionės dienoraščio nerašau. Paradoksalu, tačiau man labiau patinka kalbėti negu rašyti, todėl ši knyga – tai išties savotiškas stebuklas, įkvėpęs mane rašymo neapleisti ir skatinantis mąstyti apie būsimus projektus.

– Kelionėse taip pat ir fotografuojate; ar pavyksta suderinti geriausio rakurso gražiam kadrui ieškojimą ir tiesiog mėgavimąsi gražia vietove? Ką patartumėte šiuo klausimu?

– Taip, neišvengiamai kelionėje mane lydi fotoaparatas. Tačiau kelionės stebėjimas pro vaido ieškiklį man išties nelabai patinka, todėl vis galvojau, kaip to išvengti. Ilgainiui fotoaparatas, iš pradžių tarnavęs kaip kelionės dokumentavimo įrankis, ilgainiui tapo lygiavertis kelionių partneris, matantis lankomą kraštą ir jo žmones kitaip negu aš. Atsisakiusi skaitmeninės fotografijos tobulumo į keliones ėmiau vežtis pinhole – seniausią fotoaparato modelį ar plastmasinę Dianą. Keliaudami su manimi, jie lygiagrečiai kuria savo kelionės istoriją, kuri nuo manosios gali skirtis gana smarkiai, tačiau leidžia man pamatyti tai, ko skubėdama nepastebėjau. Tačiau vargu ar ši mano patirtis kitiems keliautojams bus vertinga, – juk kiekvienas turime savo asmeninį santykį su fotografija.

Birma
Birma

– Savo knygoje aptariate, ką verta pamatyti, kur sustoti ilgesniam laikui. Viena iš tokių svarbių vietų yra Kailašo kalnas. Ar tikrai jis keičia žmogaus likimą, „karmos kraitį“, bet yra apverstas piligrimų paliekamomis šiukšlėmis?

– Na, sustoti ilgesniam laikui prie Kailašo kalno nebūtų taip paprasta ar smagu, kaip gali pasirodyti, nes vis dėlto aukštikalnių klimate lietuvis keliautojas nesijaustų gerai. Nežinau, ar Kailašas keičia žmogaus likimą; manau, žmogus kiekvieną akimirką pildo tą savo „karmos kraitį“ ir būdamas toli nuo Kailašo. Manau, kad kiekviena kelionė, net jeigu ji ir neveda prie Kailašo, į žmogaus gyvenimą įneša nemažai pokyčių ir naujovių. Kelionės metu patirti įspūdžiai, sutikti žmonės, pamatyti kraštai – viskas mus veikia. O jeigu tikslas yra kaip nors paveikti ar ištuštinti tą „karmos kraitį“, prie Kailašo važiuoti tikrai nebūtina, tam užtenka atsigręžti į save ir leistis į kelionę po savo sąmonės gelmes, nes viskas slypi būtent ten.

– Ar keliaujant po regionus, apipintus legendomis ir mistika, teko pačiai dalyvauti šamanų ritualuose ar pan.?

– Nesu ritualų medžiotoja. Manęs netraukia tokie nuotykiai – ir ne todėl, kad netikėčiau senųjų ritualų poveikiu, o todėl, kad tikrų, autentiškų ritualų taip lengvai nepamatysi. Pasaulyje labai daug šarlatanizmo, ir aukso gyslą užčiuopę vietiniai mielai jums parduos viską, ko tik pageidaujate: norite šamaniškos kelionės – prašom; norite ayawaskos ritualo – irgi prašom; norite vietinio orakulo patarimo – tik pinigėlius klokite, ir visos paslaptys jums atsivers. Tačiau egzotiškų ritualų medžiotojai retai kada susimąsto, kad tikri šamanai neužsiims turistų linksminimu. Būti šamanu nėra nei patrauklu, nei paprasta. Ne vienas mielai šią naštą perleistu kitam, jeigu tik turėtų tokią progą. Todėl, mano nuomone, neverta vaikytis mistinių ritualų ir ieškoti šamanų, juolab, kad nei tų ritualų prasmės, nei jų poveikio nesuvokiate. Dar kartą priminsiu, kad tikrosios mistinės patirtys gali ateiti tik iš vidaus, o tam reikia ilgai ir nuosekliai dirbti su savimi. Žmogų kamuojančių rūpesčių tolimų kraštų šamanai neišspręs. Vienkartinis apsilankymas pas šamanus ar kokiame mistiniame rituale tolygus nuėjimui į striptizo klubą – nuėjai, pažiūrėjai, o kas toliau?.. 

– Esate puiki kiniškos arbatos žinovė; kaip atradote šią aistrą? Ir ką manote apie arbatas Europoje? Ar teko ragauti pačios brangiausios, pačios rečiausios arbatos rūšies?

– Kiniškas arbatas atradau pradėjusi gilintis į senosios Kinijos kultūrą. Pamažu domėjimasis arbata užėmė vis didesnę mano gyvenimo dalį ir suvedė su daugybe įdomiausių pašnekovų ir draugų. Esu kiniškų arbatų gerbėja ir, turėdama galimybę pirkti arbatą iš pirmų rankų, Europoje net nemėginu jos ieškoti. Galiu pasakyti tik tiek, kad geriausios arbatos auginamos šeimyniniuose ūkiuose ir didieji Europos arbatos importuotojai jų neatsiveža, tiesiog tai per brangu ir per daug sudėtinga. Ir verslo didelio iš jų nepadarysi, nes lietuviai geros arbatos vis dar nepažįsta ir paprasčiausiai nevertina. Pati brangiausia ar pati rečiausia arbatos rūšys tėra fetišas – reklaminis triukas, kuriuo viliojamas pirkėjas. Kiekviena arbatomis garsėjanti Kinijos vietovė turi savo brangiausias ir rečiausias rūšis, tačiau šios dažniausiai garsėja ne savo ypatingomis skonio savybėmis, o legenda, supančia arbatmedį, arbatos ruošimo technologiją ar ją gaminantį meistrą. Mūsų neišlavintas skonis vargu ar pajaustų, kodėl ta arbata yra tokia brangi. 

Būtent tada, kai pamatai, jog kitame pasaulio krašte elgiamasi, statoma, mėgaujamasi, gyvenama kitaip, suvoki, kad ir mes esame ypatingi ir turime savitų, autentiškų papročių, ornamentų ir švenčių

– Maistas – vienas iš kitos kultūros pažinimo segmentų. Kokius stereotipus žmones sulaužo atvykę į egzotiškus kraštus, kokį šoką patiria nepatyrusio keliautojo skrandis tolimuose kraštuose?

– Dažniausiai Lietuvos keliautojai būna nepasirengę priimti aštraus maisto, kuris labai populiarus visoje Azijoje. Kinijoje atgrasiausiai nuteikia „smirdantis tofu“ – pūdyta sojos varškė, kinų nepaprastai mėgstamas delikatesas. Kiekviename renginyje, gatvės maisto turgelyje užuosite nosį riečiantį jos kvapą.

Nors aš pati mėsos nevalgau jau kelerius metus, man būna juokinga, kai tenka išgirsti priekaištų, kad Azijoje skanaujama vištiena atrodo netinkama valgymui. Nors ji turi tą tikrosios kaime augintos vištos skonį ir kvapą, prie paukštynuose auginamų beskonių broilerių pripratusiems atrodo kitaip. Tai rodo, kaip smarkiai esame sugadinti tos „greito maisto“ kultūros. 

– Koks įsimintiniausias patiekalas Jums pačiai?

– Tiesą sakant, niekas neiškyla atmintyje; matyt, maistui neteikiu tiek daug reikšmės, nors skaniai pavalgyti mėgstu.

– Pažindami svetimus kraštus tikriausiai imame labiau domėtis ir savąja kultūra. Kas tai per paradoksas – kad pamiltum savą kraštą, reikia išvykti?

– Dažnai, ilgesnį laiką gyvendamas vienoje vietoje, įpranti ir daugelio dalykų tiesiog nepastebi. Būtent tada, kai pamatai, jog kitame pasaulio krašte elgiamasi, statoma, mėgaujamasi, gyvenama kitaip, suvoki, kad ir mes esame ypatingi ir turime savitų, autentiškų papročių, ornamentų ir švenčių. Suvokti save gali tik platesniame kontekste, todėl manau, kad mums, lietuviams, būtina keliauti, kad geriau suvoktume savo vietą Europoje ir pasaulyje.

– Kokią pasaulio vietą norėtumėte pamatyti? 

– Mane labai traukia Islandijos ugnikalniai ir laukinė gamta.

– O į kokius  dar neatrastus kraštus ketinate vykti artimiausiu metu?

– Kol kas žadu keliauti jau pažįstamomis vietomis. Tikrasis iššūkis manęs laukia 2016 metais – planuoju kelionę į Australiją ir Naująją Zelandiją.

Su autore kalbėjosi Jurga-Sally Jackevičiūtė

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min