Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos, kurios padės jums sulaukti Kalėdų stebuklo

Josteinas Gaarderis
Leidyklos nuotr. / Josteinas Gaarderis
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Inga Mitunevičiūtė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato Henriko Gudavičiaus knygą „Gamtmeldžio sodas: iš dzūkiškojo dienoraščio“ ir du naujus leidinius vaikams – Astridos Lindgren knygą „Kerstina ir aš“ bei Josteino Gaarderio „Kalėdų paslaptį“.

Lietuviškasis Henry Thoreau

Henrikas Gudavičius „Gamtmeldžio sodas: iš dzūkiškojo dienoraščio“

„Reikia žinoti savo ribas ir neužimti pasaulyje per daug vietos“ – interviu sako ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas, retų augalų puoselėtojas, žurnalistas ir rašytojas Henrikas Gudavičius. Šiai apžvalgai pasirinkta jo knyga „Gamtmeldžio sodas: iš dzūkiškojo dienoraščio“ įvardijama kaip novelių, esė ir dienoraščių knyga, tačiau aš ją pavadinčiau taip – „gyvenimo trupinėliai tikro buvimo gamtoje išalkusiai miesčionio sielai“. Daugiau nei 400 puslapių trumpučių tekstų nepabosta ir neprailgsta skaityti, nes jie tikri, „iš gyvenimo“, tik truputį literatūrinės išmonės pagražinti. Nuolat skubantį, išsiblaškiusį, technologinėmis naujovėmis apkrautą šių dienų miesto žmogų jie priverčia sustoti ir sugrįžti į prigimtinį – gamtos – ritmą.

Autorius dėmesingas kiekvienai detalei, kiekvienai permainai savo aplinkoje: šiandien toks paukštelis atskrido, debesys buvo tokios formos, upelis taip čiurleno, o vakar buvo kitaip. Rytojus nedrumsčia ramybės, nes, gyvenant gamtoje, svarbiausia ši diena ir visiškas atsivėrimas jai. Šis visiškas atsivėrimas pasauliui – dar vienas autoriaus kūrybos bruožas. Dažniausia jo pozicija – stebėjimas pro langą ir gėrimas į save visko, kas vyksta aplink. Jei ieškotume terminų norėdami įvardyti tokį rašymą, priimtinas būtų ekokritikų, sąlygiškai naujo literatūros tyrinėjimo metodo atstovų, pasiūlytas disciplinuotos ekstraspekcijos (kaip priešingybės intraspekcijai) terminas.

Rašytojo žvilgsnis apima ramų, tačiau kasdienių atradimų kupiną atokaus kaimo ir gamtos gyvenimą: rasime čia ir be galo poetišką tripirštės uolaskėlės (žinote tokį augalą?) ir kiauravidurio pirštūnio (toks grybas) aprašymą, ir Dzūkijos žmonių, ypač senųjų, išeinančių portretus, ir kaimo kasdienybės vaizdelius. Net vietinių „pijokėlių“ traukiama daina aprašoma su šypsena ir be jokio smerkimo ar žvelgimo iš aukšto. Nes tai gyvenimas, kasdienybės trupinėlis, ir jam visada bus vietos. Apskritai tarsi atsisakyta vertybinės pozicijos, autorius nieko nesmerkia, nekeiksnoja, nepamokslauja, tik rūpinasi, „ką daryti su tais visais Nemuno pakrantėse sekmadieniškai tviskančiais tuštutėliais vyno, alaus, degtinės buteliais ir butelaičiais?“ (p. 17)

Susirūpinimas ir yra pagrindinė vertybinė pozicija. Susirūpinimas kitais – pačiais mažiausiais, labiausiai neapsaugotais, net nenaudingais žmogui padarais: „Nebezvimbia grambuolys, matyt, užsnūdo, prigludęs prie lango užuolaidos, jis juk ne naktinis gyventojas. Rytą reikės jį surasti ir išnešti laukan, tegul zvimbauna savo stichijoje, nesvarbu, kad yra kenkėjas.“ (p. 21) Toks rūpestis lydimas ir nesikišimo į gamtos tvarką, leidimo viskam vykti pagal gamtos dėsnius: autorius apgaili tik ką pasodintą ir jau zuikio apgraužtą medelį, bet pripažįsta, kad zuikis yra toks pat lygiateisis sodo gyventojas – „kaip ir senoji rupūžė, vasarą gyvenanti po varnalėšos lapais, kaip ir driežas, įsirengęs sau slėptuvę po didele akmenų krūsnimi“ (p. 247). Egocentrinės pozicijos nebuvimas yra ekotekstų, į aplinką orientuotų kūrinių, požymis.

„Gamtmeldžio sodas“ – tarsi gyvenimo metraštis, tačiau autorius pabrėžia, kad žmogus negali būti svarbiausias metraštininkas, nes „Gamta, štai šitoji šalta ir bežadė Gamta, buvo iki žmogaus“ (p. 236). Ir nors įvardyta kaip „šalta ir bežadė“ Gamta visada rašoma iš didžiosios G ir, tiesą pasakius, tokių šiltų gamtos aprašymų seniai teko skaityti. Ne žmogus įprasmina gamtą, o gamta, egzistavusi milijonus metų iki atsirandant žmogui, įrėmina jo istoriją ir yra jos pagrindas.

Autorius aprašo gamtos įvairovę, lenkiasi, pasak jo paties, gamtos didybei, jo akis dėmesinga kiekvienai, net mažiausiai egzistencijos formai: štai visas skyrius skirtas „mažajai miško architektūrai“ – grybams, o iš jų aprašymų virtuoziškumo mokytis galėtų ne vienas plunksną bandantis pradedantysis rašytojas ar mokyklos suole prie rašinėlio prakaituojantis mokinys. Plėtojama sodo paralelė – gyvenimas kaip sodas, o žmogus – sodininkas, turi gilias literatūrines tradicijas, kurias pats autorius pabrėžia (nuo Francesco Petrarcos, Victoro Hugo, Aleksandro Engelgarto, Antano Maceinos iki vietinių dzūkų šviesuolių dienoraščių). Grįžti prie sodo idėjos, net prie natūrinio ūkio, kokiame gyvena pats autorius, kai pats viskuo apsirūpini, reiškia būti atsakingam už save, savo gyvenimą, aplinką ir visus, kurie tave supa. Skamba šiek tiek fantastiškai, gal net beprotiškai – „neįmanoma“ jau girdžiu tariant ekoskeptikus. Tikrai, sodo idėją suvokia tik keistuoliai, sako autorius. Laimei, keistuolių vis atsiranda, pridurčiau aš.

Ne kartą tekstuose pavartotas įmantrus žodis – entropija. Šio pasaulio entropija – išsisklaidanti, be naudos prapuolanti energija, nereikšminga, be pėdsako dingstanti veikla. Kiek tokios veiklos ar tokių veiklų veiklelių mūsų gyvenime? Kiek jos iššvaistome veltui? Ir kur, kuria linkme tą energiją reiktų sukoncentruoti? Atsakymas, mano manymu, slypi H. Gudavičiaus aprašytų Dzūkijos šviesuolių portretuose: vienatvės nepabūgusi senutė, besidžiaugianti, kad žiemą pas ją atkeliauja dvi stirnos ir susiranda šieno, vakarais pinanti sodus ir galinti paporinti apie laumes raganas, atkeliaujančias tamsiuoju metų laiku; kita Dzūkijos gyventoja, žiemą nešiojanti į pirkią prie senovinės krosnies pasišildyti vištas; laukines bites tyrinėjantis ornitologas ar valandų valandas balinius vėžlius stebintis parko darbuotojas – dėl ko visa tai? Nes visi svarbūs, visi turi teisę gyventi, nėra nieko nereikalingo – net nė vienos uogos nesunokinęs žemuogės krūmelis vasaros vidury, per pačius karščius išleidžia „ūsą“ – naujos gyvybės, naujo gyvenimo pradžią.

Pavadinčiau H. Gudavičių lietuviškuoju Henri Thoreau – koks sąskambis! Ir siūlyčiau šią knygą kaip biblioterapijos priemonę visiems, kurių laikas suskilęs į gabalus, sueižėjusi, skeveldromis bevirstanti erdvė ir kurie nebemoka dėkoti už lietų, už saulę ir už gyvenimą – savo ir kitų.

Darbas gamtos grožio akivaizdoje

Astrida Lindgren „Kerstina ir aš“

Antroji knyga su pirmąja susijusi savo kaimiškąja tematika. Tai vaikų literatūros klasikės A. Lindgren paaugliams skirta ir gana vėlai, 2008 m., lietuvių skaitytojus pasiekusi knyga „Kerstina ir aš“. Ji nėra tokia žinoma ir su autorės vardu visur siejama kaip „Pepė Ilgakojinė“, „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ ar „Emilis iš Lionebergo“. Nenuostabu. Knyga skirta tiems, kurie jau išaugo ir iš Pepės, ir iš Karlsono (jei iš jų įmanoma išaugti), ‒ paaugliams. 2013 m. „Garnelio“ leidykla pakartojo knygos leidimą. Šis faktas rodo, kad knyga yra skaitoma, aktuali ir reikalinga paaugliams. Ar tikrai taip yra ‒ pabandykime išsiaiškinti.

1945 m. Švedijoje išleistos „Kerstinos ir aš“ siužetas labai paprastas, nesudėtingas, tai net ne istorija, o veikiau gyvenimo posūkio, situacijos aprašymas. Šešiolikmečių dvynukių Kerstinos ir Babru tėtis – kariuomenės majoras – išeina į pensiją ir sumano atgaivinti savo senelių ūkį Lilhamrą. Po neilgo pasitarimo ir be didelių prieštaravimų visa šeima iš patogaus buto Stokholme išsikrausto į, kaip pasirodo, gerokai apleistą, daugybės darbo ir lėšų reikalaujantį ūkį.

„Neįtikėtina, kaip greit gali pasikeisti tavo gyvenimas“, – sako Babru (p. 5). Įdomu, kad gyvenimas mieste mergaičių apibūdinamas kaip nuobodus, į griežtus „mokykla-namai“ rėmus įspraustas ir jokių sentimentų nekeliantis: „Per visus tuos šešiolika savo amžiaus metų mudvi, Kerstina ir aš, vaikščiojome tomis pat grįstomis gatvelėmis šitame amžinai snaudžiančiame kareivinių miestelyje, kur visiškai nieko o nieko nenutikdavo. Jeigu neskaičiuosime to karto, kai putniomis vaikiškomis kojukėmis abi skutome namo iš smėlio dėžės miesto parke ir, bėgant pro trijų aukštų namą Didžiojoje gatvėje, mums ant galvų ko neuždribo kaminkrėtys: taip, dar tais metais, kai buvome konfirmuojamos, sudegė Striombergo popieriaus parduotuvė. Bet daugiau – ničnieko!“

Mergaitės be jokių dvejonių sutinka mesti mokyklą, draugus, miesto teikiamus patogumus ir išsikraustyti į kaimą, kur jų laukia darbas, darbas ir dar kartą darbas. Jau matau nepatikliai įbestas abejojančių tėvelių akis – mesti mokyklą?! Taip, mesti mokyklą. A. Lindgren, kurios knygos, pavyzdžiui, „Pepė Ilgakojinė“, ne kartą buvo draudžiamos skaityti vaikams kaip „netinkamos auklėjimui“ ir galinčios paveikti trapią vaikų psichiką, ir tai nesutrukdė joms tapti pasaulinės vaikų literatūros klasika, turi drąsos garsiai pasakyti, kad ne visiems vaikams reikalinga mokykla. Kad svarbiausia gyvenime – rasti savo vietą po saule, kur jaustumeisi gerai ir būtum naudingas šeimai ir visuomenei.

„Viskas kačių mėšlas, – pasakė Kerstina ir taip oriai mostelėjo, kad vieninteliu judesiu nutėškė mokslus į atitinkamas vietas.

‒ Ir, ‒ įsiterpiau aš, ‒ net jeigu studentiška kepuraitė nepapuoš garbanotų mūsų pakaušių, maža daili beretė gali taip pat atrodyti gražiai.“ (p. 11–12)

Mergaitės kaime jaučiasi lyg grįžusios namo, nedvejodamos neria į kaimo buitį ir būtį, kuri aukštyn kojomis apverčia jų gyvenimą. Jos triūsia nuo ankstyvo ryto iki sutemų: padeda tėvams remontuoti namus, rytais veža pieną į supirkimo punktą, melžia karves, ravi daržus, veža šieną ir t. t. Negana to, turi atsisakyti tam tikrų malonumų, pramogų ar naujų drabužių. Viskas ūkio labui. Ir pakelia visa tai beveik be jokių nusiskundimų, tik su padejavimais dėl sudiržusių rankų ir sugadinto manikiūro, tačiau su nemenka doze šmaikštumo, ironijos, šėlionių ir jaunatviško maksimalizmo. Reikia pastebėti, kad knygos vertėja Laima Bareišienė puikiai perteikė paauglišką kalbėseną, humorą, šmaikščius posakius, atskirų personažų kalbėsenos ypatumus, iš kurių galime susidaryti dar aiškesnį kaimo žmonių paveikslą.

A. Lindgren vaizduojamas kaimas – jau gerokai nutolusi nuo mūsų dienų realybė, kai rankų darbą tik pradėjo keisti technika, kai melžimo aparatas dar buvo prabanga, o kaimynai varžėsi, kas pirmas įsigys pėdų rišamąją mašiną. Kyla klausimas, kam rašė šią knygą autorė? Žinoma, jai pačiai, ūkininkų dukrai, nuo mažens pratusiai prie sunkaus darbo, buvo visiškai aišku, kad kaimas ir gamta – puiki auklėjimo priemonė, išugdanti stiprias, valingas, užgrūdintas, sunkumų nebijančias asmenybes.

Šis atviras didaktizmas justi ir kūrinyje, Kerstina ir Babru džiaugiasi beveik kiekviena sunkaus darbo minute. Joms patinka nuovargis po sunkios darbo dienos, atsiradęs apetitas ir darbo rezultatas – besikeičiantis, gražėjantis Lilhamros ūkis, jos gėrisi Švedijos gamta, besikeičiančiais metų laikais, vyšnių rinkimu, rugių augimu, žaliuojančiomis ganyklomis. Galbūt autorė rašė tų laikų Švedijos miestų jaunimėliui, norėdama priminti, kad už jų komforto zonos, už didmiesčio gyvenimo, egzistuoja kitas, tylus, bet ne mažiau džiuginantis gyvenimas? Galbūt ir Lietuvos jaunimėliui reikia tokio priminimo? O gal tai knyga „Mis ūkininkaitėms“, jei jos turi laiko skaityti knygas?.. Kad ir kaip yra, tai labai smagus, gyvenimo džiaugsmu trykštantis pasakojimas, kupinas nuostabių gamtos vaizdų ir juokingų, romantiškų nuotykių.

Kalėdų stebuklo belaukiant

Josteinas Gaarderis „Kalėdų paslaptis“

Galiausiai turiu atiduoti duoklę šiam šventiniam laikotarpiui, džiaugsmingam laukimui, kuris prasideda pirmadienį, pirmąją žiemos dieną. Tai padarysiu su populiariuoju „Sofijos pasaulio“ autoriumi J. Gaarderiu, kurio nauja, dar spaustuve kvepianti knyga „Kalėdų paslaptis“ – puikus šventinių džiaugsmų laukimo palydovas. Knyga prasideda gruodžio 1-ąja ir baigiasi gruodžio 24-ąja. Kiekvienai dienai skirta pasakojimo atkarpa susideda į vieną pasakojimą apie tai, kaip berniukas, vardu Joakimas, gruodžio 1 d. knygyne atranda senovinį stebuklingą advento kalendorių, kurio langeliuose, atidaromuose kiekvieną dieną, guli ne šokolado gabaliukas ir ne plastikinė figūrėlė, o paveikslėlis ir plonas sulankstytas popieriaus lapelis, kurį išlanksčius perskaitoma dalis kitos istorijos, vykstančios kitoje erdvėje ir kitu laiku.

Ši istorija apie mergaitę, vardu Elisabet Hansen, kuri kalėdinio dovanų pirkimo metu žaislų parduotuvėje pamato staiga atgijusį žaisliuką – ėriuką su varpeliu ant kaklo, kuris sprunka iš parduotuvės, nes, Elisabet manymu, daugiau nebeįstengia klausytis kasos aparatų ir visų apsipirkinėjimo kalbų. Jų nemėgsta ir Elisabet, todėl nuseka paskui ėriuką. Viską pamiršusi ji vejasi ėriuką, o bėgant pamažu keičiasi laikas ir erdvė, žiemą keičia pavasaris, šį – vasara, mergaitė stebisi, bet jos nuostabą išsklaido apsireiškęs angelas, kuris paaiškina, kad ėriukas keliauja atgal laiku ir erdve į tuos istorinius laikus, kai Betliejuje gimė kūdikėlis Jėzus. Tad ir Elisabet keliauja su juo, ir angelas Efirielis, pakeliui prie jų prisijungia daugiau biblinių personažų: išminčius karalius Kasparas, piemenys, avelės, kiti angelai. Metai bėga atgal, kelionė driekiasi į pietus per Norvegiją, Švediją, Daniją, Vokietiją ir t. t., pakeliui sustojama reikšmingose istorinėse vietose ir pasakojama apie jas, tad ši knyga dar atlieka ir pažintinę funkciją.

Kiekvieną dieną, išėmus iš langelio popierėlį ir perskaičius istoriją, keičiasi pagrindinio kalendoriaus paveikslo vaizdas, Joakimas pamato tai, ko anksčiau nebuvo matęs, Kalėdų istorija pasipildo naujomis detalėmis, spalvomis, nuolat keičiasi. Tai ir yra viena pagrindinių kūrinio idėjų: pasaulis keičiasi nuolatos, jis niekuomet nėra pabaigtas, jis – kaip stebuklingas piešinys, papildantis pats save. Nuplėšus pirmą lapelį, pradedama kurti istorija, kuri nuolat keičia pati save. Šio kitimo metu reikia išmokti tam tikras pamokas, įgyti išminties, kuri įdėta į išminčiaus Kasparo lūpas. „Yra tik du būdai tapti išmintingam. Pirmas būdas – keliauti po pasaulį ir pamatyti kiek įmanoma daugiau Dievo kūrinių. Kitas būdas – įsikurti tam tikroje vietoje ir tyrinėti viską, kas vyksta, taip atidžiai, kaip tik įmanoma. Bėda ta, kad absoliučiai neįmanoma daryti abiejų dalykų vienu metu“, – sako jis. (p. 67)

Knygos viršelyje nurodyta, kad ji skirta vaikams nuo 10 metų. Ir suaugusiems iki 110 metų, norisi pridurti. Visiems, kurie laukia Kalėdų stebuklo. Kuo baigiasi ši istorija – nesakysiu. Tam reikia atverti visus 24 advento kalendoriaus langelius, perskaityti visas 24 istorijas ir supinti jas visas į vieną pynę.

Iš pirmo žvilgsnio šis kūrinys deklaratyvokas ir atvirai didaktiškas. Bet, atvėrus langelį po langelio, perskaičius istoriją po istorijos, jos susipina į gražų Kalėdų vainiką, kuris po truputį atskleidžia mums Kalėdų paslaptį ir prasmę, o, be visų kitų pamokų, išmoko pačią svarbiausią – kantraus laukimo – pamoką.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min