Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Laikyk mane tvirtai“ autorė: „Psichologas negali patarinėti, ar verta žmonėms skirtis”

Sue Johnson
Leidyklos nuotr. / Sue Johnson
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Daktarė Sue Johnson, neseniai knygynus pasiekusios knygos „Laikyk mane tvirtai: septyni pokalbiai apie ilgai trunkančią meilę“ (iš anglų k. vertė Teresa Aidukienė, išleido „Tyto alba“) autorė – klinikinė psichologė, JAV San Diego ir Kanados Otavos universitetų profesorė, pelniusi tarptautinį pripažinimą kaip geriausia porų santykių psichologė. S. Johnson išplėtojo Emocijų terapijos metodą, kuris neleido iširti daugybei porų.

Emocijų terapijos metodas orientuotas į emocinio ryšio tarp partnerių kūrimą ir stiprinimą. Šis ryšys stiprinamas atpažįstant ir keičiant esminius bendravimo dalykus – turime būti atviri ir jautrūs, derintis vienas prie kito, nes nuo to priklauso meilės tvarumas. Pamirškite, kad jus mokė atkakliai ginčytis, analizuoti ankstyvos vaikystės patirtį, nesistenkite stebinti aplinkinių didingais romantiškais poelgiais, ieškokite ne vien naujų sekso pozų – verčiau pripažinkite, kad esate emociškai prisirišę ir priklausomi nuo partnerio, panašiai kaip kūdikis nuo tėvų, jį maitinančių, guodžiančių ir saugančių. Suaugusiųjų prieraišumas galbūt labiau abipusis, mažiau orientuotas į fizinį kontaktą, bet pagrindas tas pats.

Knyga „Laikyk mane tvirtai“ skiriama visoms poroms – jauniems ir vyresniems, susituokusiems ir susižadėjusiems, tiesiog gyvenantiems kartu, laimingiems ir kenčiantiems, tradicinės orientacijos ir homoseksualiems, žodžiu, visiems partneriams, kurie siekia neblėstančios meilės. 
 
Su dr. Sue Johnson apie knygą „Laikyk mane tvirtai“ ir Emocijų terapijos metodą kalbasi klinikinis psichologas dr. Jimas Thomasas. 

– Jūsų Emocijų terapijos metodas ir nauja knyga „Laikyk mane tvirtai“ sulaukė labai daug dėmesio. Kaip manote, kodėl? 

– Taip, susidomėjimas didžiulis. Džiugu, kad mano knyga bus išleista net Kinijoje. Per pastaruosius 15 metų daug kas pasikeitė, todėl nusprendžiau parašyti ,,Laikyk mane tvirtai”. Dabar mes jau turime meilės mokslą, ir jis turi būti tinkamai pristatytas visuomenei. Meilės ryšiai – be galo svarbi mūsų gyvenimo dalis, tačiau žmonės labai nepatikliai žiūri į klišes ir meilės problemų viešinimą medijose, teisėtai pasigesdami įžvalgumo ir gilesnės analizės. Romantinės komedijos taip pat nepateikia naudingų pavyzdžių ir neatskleidžia tikrovės. Tokios klišės daugeliui suaugusiųjų, ieškančių meilės, sukelia neviltį. Mes labai daug žinome apie meilę, prieraišumą, atsidavimą ir pasitelkę šias žinias galime formuoti savo santykius, juos iš anksto apgalvodami. Žmonės nori suprasti meilę ir žinoti, kaip iš tos magiškos, holivudinės atsitiktinumų šalies ją perkelti į tikrovę. Juk čia, šioje tikrovėje, net ir radus artimą sielą, greitai gali paaiškėti, kad ji tokia pat nepastovi, kaip orai Kolorade.

Žmonės nori suprasti meilę ir žinoti, kaip iš tos magiškos, holivudinės atsitiktinumų šalies ją perkelti į tikrovę

– Suaugusiųjų meilė ir porų santykiai vienaip pristatomi žiniasklaidoje, kitaip apie juos kalba psichoterapeutai?

– Naujasis mokslas net nebuvo deramai pristatytas visuomenei. Neseniai prekybos centre paskaitinėjau straipsnį „Gero sekso paslaptis“. Mane, kaip porų psichologę, jis labai nuliūdino. Jame buvo siūlomi įvairūs mylėjimosi būdai, pavyzdžiui, ant įjungtos skalbinių džiovyklės ir panašūs. Iš dalies mane tai netgi pralinksmino. Deja, straipsnyje buvo aprašyta tik sekso technika, čia trūko svarbiausio dalyko. Man, kaip porų psichologei, dažnai tenka matyti, kokį skausmą patiria žmonės. O tokie straipsniai jiems sukelia neviltį, nes jie visiškai tušti. Jie atgraso žmones nuo tikrojo ryšio. Užuot puoselėję santykius, žmonės griebiasi visokių triukų. Panašios rašliavos gausa perša mintį, kad meilė ateina ir išeina. Naujasis mokslas siūlo žmonėms imtis tam tikrų veiksmų, padėsiančių tobulinti santykius su partneriu.

– Kaip jūs kovojate su atsitiktinių santykių ir trumpalaikės meilės idėja?

– Knygoje „Laikyk mane tvirtai“ sakau: „Žmonės, mes tikrai žinome, kas yra meilė, ir svarbiausia čia ne sėkmė, atsitiktinumas ar paslaptis“. Marilyn Yalom savo mokslinėje knygoje „A History of The Wife“ pripažino neradusi tikslesnio apibūdinimo ir meilę pavadino „nuodingu sekso ir sentimentų mišiniu, kurio niekas negali tiksliai apibrėžti“. Mano galva, porų santykių specialistui tokios mintys yra pragaištingos. Ar galima sukurti mokslinę discipliną, jeigu suaugusiųjų santykiai yra tokie neaiškūs? Ne. Laikas suteikti žmonėms naujos informacijos, paaiškinti jiems, kodėl santykiai atšąla, žmonės atitolsta, o svarbiausia – įtikinti, kad jie pajėgūs patys susitvarkyti santykius. Tai – mano knygos pamatas.

– Neabejoju, kad jūsų skleidžiama žinia suintrigavo ir poras, ir šeimų psichoterapeutus...

– Taip, turint galvoje, kad sisteminės psichoterapijos specialistams dažnai tenka konsultuoti poras santykių klausimais. Naujasis meilės mokslas ir smegenų veiklos tyrimai suteikia mums reikiamos informacijos, kad galėtume nusibraižyti savotišką „meilės žemėlapį“. Emocijų terapijos metodas peržengia kultūrų, socialinių sluoksnių ir lytinės orientacijos ribas. Emocijų terapija išties paveiki, nes akcentuoja esminius, sakyčiau, netgi universalius mūsų klientų poreikius. Pabrėžiu – kalbėdama apie suaugusiųjų poras, turiu galvoje visų tipų poras, kurias sieja meilės ryšys.

– Patikslinkite, kaip ši informacija gali padėti?

– Su poromis dirbantys psichologai pirmiausia stengiasi stiprinti klientų tarpusavio ryšį. Jie  padeda tą ryšį atrasti. Porų terapijoje mes, psichologai, dažnai taikomės per žemai, nes nepažįstame teritorijos, kurioje tenka veikti. Pirmiausia bandome palengvinti kivirčus, pagerinti bendravimą, analizuojame elgesį, siūlome problemų sprendimo strategijas. Bėda ta, kad emocijoms per daug įkaitus, žmonės dažniausiai nebepajėgia jomis pasinaudoti. Esminis dalykas – kad žmonėms reikia jausti tarpusavio emocinį ryšį – lieka neįsisąmonintas. Psichologams dažnai tenka stebėti savo kabinete tokią elgseną, jos aidas aiškiai girdimas ir individualiuose terapijos seansuose, kai savo poziciją išsako tik viena pusė. Tai labai primena šokį, tik jį poroms diktuoja emocinio ryšio ir prieraišumo poreikis.

Esminis dalykas – kad žmonėms reikia jausti tarpusavio emocinį ryšį – lieka neįsisąmonintas

– Man rodos, ateityje šis metodas turėtų tapti porų terapijos pagrindu.

– Emocinės terapijos metodas jau dabar gali pasiūlyti daugiau nei tik įžvalgas ar būdus, kaip užgesinti konfliktą. Mes turime padėti žmonėms pajusti, kad juos sieja emocinis ryšys. Norint pasiekti rezultatų, jį būtina taikyti porų terapijoje. 

– O ką manote apie derybas santykiuose?

– Tai man kelia nerimą. Jei pora sprendžia savo problemas vien derybomis, tai rodo, kad kartu jie yra tik todėl, kad taip susitarė. Pagalvokite, kada suaugę ir vienas kitam įsipareigoję žmonės pradeda derėtis? Kai nusprendžia skirtis. Šis mokslas įrodo, kad negalima derėtis dėl meilės ir prieraišumo. Todėl visiškai netikslinga taikyti derybų metodą, kai poros nesieja tvirtas ryšys. 

– Kas naujo sužinota apie emocijas ir prieraišumą nuo dešimtojo dešimtmečio?

– Analizuodami suaugusiųjų prieraišumą ir emocinius saitus, sociologai atliko įspūdingą tyrimą, nepaprastai svarbų ir porų terapijos specialistams. Kai žmonės nežino, kaip atkurti emocinius ryšius, stengiamės juos išprovokuoti, paskatinti užmegzti artimesnį ryšį. Dažnai jie tai priima kaip kritiką ar net palaiko grėsme savo privatumui. Pasitaiko, kad žmogus tiesiog nutyla ir užgniaužia savyje prieraišumo poreikį, – tada jo partneris pasijunta apleistas ir atstumtas. Tokia reakcija itin būdinga vaikams, bet dabar šį „reikalauju-traukiuosi“ reiškinį ir dar daugiau panašių elgesio modelių pastebime ir suaugusių žmonių santykiuose. Jie giliai įsišakniję mūsų galvose ir apskritai visoje santykių sistemoje. Vis dėlto Jeffo Richmondo tyrimas parodė, kad net ir labai uždaras žmogus negali toks būti visą laiką. Psichologo kabinete jis gali būti žavus ir gundantis, kaip Džeimsas Bondas, bet jo atsakymai, bendravimas bus specifiniai, kai jis ar jo partneris jausis pažeidžiamas. Būtent tada žmonės ir užsisklendžia. O emocijų terapijos metodu grindžiamas tyrimas garantuoja gilesnę analizę ir padeda susidaryti žmogaus emocijų žemėlapį.

– Jūs taip aistringai diskutuojate porų terapijos tema...

– Man porų terapija yra žaviausia ir labiausiai viliojanti terapijos forma pasaulyje. Psichologo kabinete pora kaskart vaidina savąją dramą, psichologui atsiskleidžia slapčiausi žmonių troškimai, baimės, savivoka. Viskas vyksta greitai, nuolat augant įtampai. Psichologams kartais sudėtinga suvaldyti situaciją, gali net pasirodyti, kad poros problemos neįveikiamos. Konsultantai tvirtina, kad po susitikimo su pirma pora nepatyrę psichologai dažnai reikalauja galimybės dirbti su žmonėmis idividualiai. Tos dramos tikrai gąsdina. Bet emocijų terapijos ir naujojo meilės mokslo dėka jau turime žemėlapį, kuris padės psichologui nepaklysti ir paversti kovos lauką veiksminga arena pokyčiams.  Juo naudodamiesi suprasite, kaip žmonės bando susidoroti su savo emocijomis, baimėmis ir troškimais, kaip bendrauja su kitais. Tai nuostabi priemonė, generuojanti realius, ilgalaikius pokyčius. Todėl ir myliu šį darbą...

Naujojo meilės mokslo dėka porų psichologas gali pasirinkti tinkamiausią kelią, padėsiantį jam įsigilinti į žmonių gyvenimus. Taigi nieko keista, kad emocijų terapijos metodas sėkmingai taikomas ir kovojant su depresija arba psichologinėmis traumomis. Tokios problemos juk irgi veikia santykius. 

– Ar tariate savo žodį, kai poroms verčiau išsiskirti, ar stengiatės išlikti neutrali?

– Nemanau, kad psichologas gali patarinėti, ar verta žmonėms skirtis, ar ne, jo vaidmuo visiškai kitoks. Mūsų darbas – konsultuoti, išsiaiškinti, kokie poros santykiai, parodyti, kur matome problemų, padėti žmonėms jas suprasti ir ištrūkti iš pasiutpolkės, griaunančios jų santykius. Klausydami mūsų jie gali susikurti sveikesnius santykius ir pradėti naują šokį. Visos poros turi teisę skirtis, bet ne mūsų darbas joms nurodinėti. Mano darbas – parodyti žmonėms, kokia yra realybė, ir paaiškinti, kaip ją paveikia jų elgesys. Tada galiu jiems padėti formuoti naują realybę, jeigu, žinoma, jie to nori... 

Mano darbas – parodyti žmonėms, kokia yra realybė, ir paaiškinti, kaip ją paveikia jų elgesys. Tada galiu jiems padėti formuoti naują realybę, jeigu, žinoma, jie to nori

– Ką manote apie užgauliojimus ir smurtą?

– Negalima toleruoti smurtingų santykių. Kad galėtume tinkamai atlikti savo darbą, turime užtikrinti žmogui saugumą seansų metu. Pasitelkę nuoširdumą ir supratingumą, kuriame jaukią atmosferą, kitaip žmogus tiesiog nesijaus saugus. Jeigu kuris nors arba abu elgiasi netinkamai ir trikdo saugumo atmosferą, pavyzdžiui, visą savaitgalį girtauja, iškart į tai reaguojame. Jokiu būdu netoleruojame užgauliojimų ir smurto. 

– Nugirdau vieną kolegą sakant: „Emocijų terapija yra geras sprendimas, kai nerimaujama dėl santykių, bet vargu, ar ji gali padėti turintiems rimtų problemų, kenčiantiems nuo depresijos arba potrauminio streso sindromo.“

– Žmonės nori pagalbos, jos desperatiškai ieško. Naujasis meilės mokslas kilstelėjo porų terapiją į visiškai kitą lygį. Mes dirbame su gaisrininkais, karininkais, traumų ekspertais – ir ne vien JAV. Prieš 15 metų nebūčiau žinojusi, kaip padėti gaisrininkams ar veteranams, kenčiantiems nuo potrauminio streso sindromo. Dabar, kai konsulatacijose žmonės atskleidžia savo problemas ir psichologines traumas, jau žinome, kaip jiems padėti, koks atsiprašymas veikia, koks – ne. Mes suprantame, kokie svarbūs emociniai ryšiai žmogaus gyvenime. Ateityje šis metodas bus taikomas ir gydant pacientus, kuriems diagnozuotas potrauminio streso sindromas.

Daug vertingos informacijos psichologams gali suteikti sociologijos ir neurologijos mokslai – tai atskleidė Jimo Coano atliktas eksperimentas: pacientėms, kurių smegenys būdavo tiriamos magnetinio rezonanso būdu, J. Coanas pasakydavo, kad užsidegus raudonai šviesai joms į pėdas gali būti paleistas elektros impulsas. Suprantama, ši informacija suaktyvindavo pacienčių streso centrus. Bet jeigu moterį už rankos laikydavo nepažįstamas žmogus, ji patirdavo mažesnę baimę. Taip sukurtos mūsų smegenys: fizinis kontaktas automatiškai palaikomas saugumo požymiu, o izoliacija, atvirkščiai, signalizuoja apie pavojų. Įdomu tai, kad kai pacientes už rankos laikydavo jų partneriai, būdavo registruojamas dar žemesnis streso lygis, jos beveik nejausdavo fizinio skausmo. Eksperimentas parodė: kuo pora laimingesnė, tuo efektas stipresnis. Tai tiesiogiai patvirtina Bowlbyʼo teiginį, kad artimųjų meilė ir prieraišumas yra nuostabus išlikimo garantas, jau pirmykščiais laikais įsitvirtinęs mūsų biologijoje ir suvaidinęs svarbesnį vaidmenį nei seksas ar agresija. Saugumo pojūtis išties raminamai veikia mūsų neuronus.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– Ar psichologijoje vis dar labiau vertinamas individualumas, o ne tarpusavio santykiai? Juk dabar dažnai pasigirsta kalbų, kad esame per daug priklausomi nuo kitų.

– Psichologai jau seniai aiškina, kad emocinė priklausomybė ir prieraišumo poreikis suvokiami neteisingai. Dažnai į mano konsultacijas ateinantys žmonės gėdijasi savo poreikių. Nepriklausomai nuo lyties, seksualinės orientacijos ar kultūros jie skundžiasi, kad tokie poreikiai verčia juos jaustis silpnais, apgailėtinais ir priklausomais nuo kitų. Jiems smarkiai palengvėja suvokus, kad turėti poreikių yra normalu, naudinga ir netgi neišvengiama, nes juos mums įskiepijo evoliucija. Tik pripažinę, kad priklauso vienas nuo kito, jie gali prašyti, kad jų poreikiai būtų patenkinti, podraug jiems lengviau bus patenkinti ir savo partnerio, vaikų ir kitų artimųjų poreikius. 

– Ar Emocijų terapiją galima pritaikyti ir kitos seksualinės orientacijos žmonėmis arba netradicinėmis šeimomis?

– Žinoma. Emocijų terapiją reguliariai taikome ir homoseksualioms poroms. Akivaizdu – tokios poros atsidūrusios visuomenės paribiuose, gal net užribyje, todėl jaučiasi atstumtos ir susiduria su ypatingais iššūkiais. Klinikinė patirtis rodo, kad homoseksualioms poroms, šeimoms, kuriose yra patėvis arba pamotė, mišrių kultūrų šeimoms, šeimoms, auginančioms įvaikintus vaikus ir t. t. būdingas toks pat prieraišumo poreikis kaip ir tradicinėms poroms ar šeimoms. Homoseksualios poros „šoka“ pagal lygiai tokią pačią emocijų ir nuoskaudų muziką kaip ir heteroseksualios. Tačiau psichologams, konsultuojantiems homoseksualias poras, tenka spręsti ir visiškai kitokius klausimus: pavyzdžiui, vienas partneris nori, kad kitas viešai pripažintų savo seksualinę orientaciją, net jeigu tai neigiamai paveiktų jo karjerą. Vienas sako: „Jei mane mylėtum, tai padarytum.“ Kitas atsako: „Jeigu mane mylėtum, to iš manęs nereikalautum.” Tokie reikalavimai atitolina partnerius ir kenkia jų puoselėjamam prieraišumo jausmui. Mes pasitelkiame Emocijų terapiją ir padedame poroms atrasti būdą, kaip kalbėtis apie jų emocinius poreikius.

– Minėjote, kad emocijų terapija gali būti pritaikyta skirtingose kultūrose.

– Emocijų terapijos metodą taikome, pavyzdžiui, Rytų kraštuose. Buvo kalbų, kad Azijos šalims jis netiks, nes azijiečiai nelinkę atvirai kalbėtis apie jausmus. Man atrodo, reikia prisitaikyti ne prie kultūros, o prie poros, nes kiekviena pora – kaip atskira kultūra. Aš tikiu, kad visus mus sieja dvi didžiosios universalijos. Pirmiausia –  emocijos, visi jas jaučiame, nepriklausomai nuo kultūros, kurioje esame gimę ir užaugę, gal tik jas reiškiame skirtingai. Antra, prieraišumo poreikis – tai mūsų biologijos dalis. Emocijų terapija apjungia abi šias universalijas, todėl gali būti pritaikoma visose kultūrose. Kai kurie kolegos man dėl to priekaištauja. Bet aš juk nebandau suniveliuoti kultūrinių skirtumų ar ignoruoti diskriminacijos ir priespaudos realiame gyvenime. Aš noriu, kad žmonės suvoktų, jog mūsų turimos žinios apie meilę ir emocijas tinka visiems suaugusiųjų santykiams, kad tai bendražmogiški dalykai... 

– Ar Emocijų terapijos metodą galima taikyti ir šeimoms?

– Be abejonės. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad oksitocinas suteikia mums ramybės, gerovės ir pasitikėjimo jausmą. Anksčiau buvo manoma, kad laimės hormonas oksitocinas išsiskiria tik mylintis, žindant kūdikį ir dar keliose situacijose. Dabar žinome, kad oksitocino išsiskyrimą aktyvina ir prieraišumo jausmas. Net kai galvojate apie savo partnerį, jus užlieja oksitocino banga. Tai žinodami, tėvai ir globėjai geriau supras vaikų poreikius, jiems bus lengviau puoselėti prieraišumą ir suteikti saugumo jausmą. Manau, psichologų užduotis skleisti šią informaciją platesnei bendruomenei ir mokyti žmones atitinkamų įgūdžių.

– Esate sakiusi, kad Emocijų terapijos metodas iki minimumo sumažina tikimybę porai vėl atsidurti pradinėje būsenoje. Kodėl?

– Jei žmogus žino, kad susidūręs su drakonu gali paimti partnerį už rankos ir kartu su juo įveikti pabaisą, jų santykiai neįtikėtinai sutvirtėja. Ir atvirkšiai – smarkiai nukenčia, jei pasirodžius drakonui žmogus pasijunta vienišas ir apleistas. Tiesą sakant, nuo to kenčia visa mūsų visuomenė. Sėkmingai pritaikius Emocijų terapiją, žmonės išmoksta vienas kitu pasitikėti ir jaučia, kad ištikus krizei partneris visada bus šalia. Laikui bėgant šis jausmas stiprėja. Manau, tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl nesėkmės tikimybė taip sumažėja...

Parengė Neringa Pangonytė 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min