Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos „Popierinė mergina“ autorius G.Musso: „Rašydamas galiu pamiršti savo gyvenimą“

G. Musso
Emanuele Scorcelletti nuotr, / G. Musso
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Neseniai Lietuvos knygynus pasiekė ketvirtoji Guillaume Musso knyga lietuvių kalba „Popierinė mergina“. Šio rašytojo knygos „Angelo kvietimas“, „Po 7 metų“ ir „Rytoj“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Musso – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 19 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. Dienraščio „Le Figaro“ savaitinis priedas „Littéraire“ tikina, kad knyga „Popierinė mergina“ G.Musso gerbėjai tikrai nenusivils, kadangi siužetas puikiai suregztas, o pabaiga – ypač subtili ir stebinanti. Apie šią knygą pasakoja pats autorius.

– Dažnai sakote, kad Jūsų romanai gimsta iš Jus persekiojančio vaizdo. Koks vaizdas įkvėpė parašyti „Popierinę merginą“?

– Kalbant apie šį romaną, pirmiausia galvoje ėmė suktis viena mintis, kuri manęs niekada nebepaleido. Mintis, kuria aš tvirtai tikiu: kiekvienas susitikimas gali visiškai pakeisti gyvenimo kryptį. Net, o galbūt – ypač, dviejų visiškai priešingų asmenybių „susidūrimas“, dviejų žmonių, kurių iš pirmo žvilgsnio niekas nesieja, bet galiausiai paaiškėja, kad jie žūtbūtinai vienas kitam reikalingi.

Troškau parašyti romaną apie netikėtą susitikimą, ir pirmas mintyse pasirodęs paveikslas buvo labai aiškus: paplūdimio namas Kalifornijoje, audringa naktis, įkvėpimą praradęs rašytojas ir nuoga mergina, atsiradusi jo terasoje tarsi dangaus siųstas angelas…

– „Popierinė mergina“ yra Bilė, romano veikėja, kuri atsiranda savo kūrėjo gyvenime ir apverčia jį aukštyn kojom. Kaip Jums kilo mintis romano personažą perkelti į realų gyvenimą?

– Būdamas trylikos ar keturiolikos metų pirmą kartą pamačiau Woody Alleno filmą „Purpurinė Kairo rožė“, kuriame kino aktorius „išeina“ iš savo filmo, norėdamas praskaidrinti pilką restorano padavėjos kasdienybę. Filmas paskatino mane susimąstyti apie realaus ir įsivaizduojamo pasaulio santykį, ši tema mane sužavėjo ir niekada nebepaleido.

– Kokius tikslus turėjote sau išsikėlęs prieš pradėdamas rašyti šį romaną?

– Tiesą sakant, šį romaną galvoje nešiojuosi jau seniai, laukiau, kol jis, taip pat ir aš, būsime pasirengę jį užrašyti. Man labai patinka amerikiečių aukso amžiaus komedijos, garsiosios penktojo dešimtmečio „screwball comedy“ (pvz., „Mažylio auklėjimas“ su Cary Grantu ir Katharine Hepburn), kuriose susilieja socialinė kritika, humoras ir emocijos. Jų išeities taškas yra akistata tarp vyro ir moters, kurie vienas kitam jaučia didelę antipatiją, bet yra priversti likti kartu.

Troškau parašyti romaną apie netikėtą susitikimą, ir pirmas mintyse pasirodęs paveikslas buvo labai aiškus: paplūdimio namas Kalifornijoje, audringa naktis, įkvėpimą praradęs rašytojas ir nuoga mergina, atsiradusi jo terasoje tarsi dangaus siųstas angelas

Pažiūrėjęs šiuos filmus (taip pat kitus: Billy Wilderio ilgametražius filmus, pvz., „Septyneri troškimų metai“, Richardo Curtiso „Noting Hilas“ ar brolių Farrelly – „Pakvaišę dėl Merės“), aš norėjau sukurti labai greitą ritmą ir aštrius dialogus, kurie įtrauktų veikėjus į verbalines kovas.

Kartu svajojau parašyti istoriją komedijos stiliumi ir sukurti itin moterišką, laisvą ir ekscentrišką personažą, kuris tarsi viesulas įsiveržia į niūrų antiherojaus gyvenimą. Taip gimė Bilė: būtent ji yra viso veiksmo variklis, ji diktuoja Tomo, istorijos pasakotojo, ritmą ir sprendimus. Iš visų personažų, kuriuos sukūriau per pastaruosius dešimt metų, Bilė yra mano mylimiausia. Turbūt spalvingiausia. Šiaip ar taip, baigus rašyti romaną jos man trūksta labiausiai…

– Vadinasi, naujasis romanas yra ir romantinė komedija, ir trileris, ir kelio filmas, ir mąstymas apie literatūrą. Ar Jums patiktų ir toliau rašyti šiuo stiliumi, kurti romaną romane, supinti kelis žanrus?

– Aš visada rašau knygą, kuri man pačiam būtų įdomi. Nuo paauglystės skaičiau pačias įvairiausias knygas, nuo didžiųjų literatūros klasikų iki žanrinių kūrinių, pvz., trilerių, fantastikos, be to, niekada nenustojau domėtis šiuolaikiniais romanais, ypač užsienio rašytojų darbais.

Mano vaizduotę taip pat žadina teatras, kinas ir amerikietiški televizijos serialai, kuriuose pastaraisiais metais aktualiai ir įdomiai gvildenamos svarbiausios egzistencinės problemos: gyvenimo trapumas filme „Šešios pėdos po žeme“, tiesos ieškojimas seriale „Daktaras Hausas“ ar visuomeninė sutartis seriale „Dingę“… Toks mano kultūrinių pasirinkimų eklektiškumas neišvengiamai atsispindi ir kūryboje.

Aš manau, kad mano kūrybą, neskaitant antgamtiškumo ar meilės, smarkiai charakterizuoja laisvai, su malonumu ir dideliu noru maišomi žanrai, siekiant rimtas temas paliesti pasitelkiant stiprų pasakojimo foną.

Leidyklos „Baltos lankos“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Baltos lankos“ nuotr./Knygos viršelis

– Rašytojas Tomas netenka įkvėpimo, negali suregzti nė vienos eilutės, nors visada gyveno tik iš rašymo. Ar Jūs pats tai patyrėte? Ar bijote tuščio lapo sindromo?

– Ne visai. Greičiau turiu priešingą problemą – per daug idėjų!

Kalbant rimtai, mano pagrindinė bėda yra ta, kad aš pernelyg įsitraukiu į tuo metu kuriamą istoriją. Rašydamas taip įsijaučiu į veikėjų kančias, kad galiu pamiršti gyventi savo asmeninį gyvenimą.

„Jokia sveika moteris negali ilgai jaustis laiminga dalydamasi gyvenimu su rašytoju“, – rašė Philippe’as Djianas. Deja, jis buvo teisus!

– Jūs palaikote gana tvirtą ryšį su tūkstančiais skaitytojų, kurie Jums rašo, siunčia laiškus. Ar rašydamas apie juos galvojate? Ką, Jūsų manymu, jie turėtų pajusti skaitydami naująją knygą?

– Ryšį, kuris mane jungia su skaitytoju, matau kaip „epistolinę meilės istoriją“, santykį, grįstą pasitikėjimu ir mainais. Aš esu tikras „iš lūpų į lūpas“ produktas. Daugiausia prie mano sėkmės prisidėjo ne spauda ar žiniasklaida, o skaitytojai. Jie įvertino mano istorijas, rekomendavo jas kitiems, todėl mano knygos palietė tiek daug žmonių.

Ši knyga yra ypatinga, norėjau, kad ji būtų optimistiška ir šviesi, norėčiau, kad skaitytojai tai pajustų

Vos pasirodžius naujam romanui jaučiu nerimą ir baimę nuvilti, nes būtent tuo metu įvyksta mano darbo įvertinimas. O tai tikrai labai svarbu, nes aš rašau ne sau. Rašau kitiems ir fikciją matau kaip dalijimąsi. Kiekvieną dieną dėkoju savo skaitytojams už jų pasitikėjimą ir stengiuosi jo nusipelnyti nuolankiu bei nuoširdžiu darbu. Jų siunčiami laiškai ir mūsų susitikimai per knygos pristatymus pateisina visas mano pastangas ir išsklaido bet kokias dvejones. Paprastas „ačiū“ nubraukia tūkstančius prie kompiuterio ekrano praleistų valandų!

– Ką norėtumėte, kad jie pasakytų perskaitę „Popierinę merginą“?

– Ši knyga yra ypatinga, norėjau, kad ji būtų optimistiška ir šviesi, norėčiau, kad skaitytojai tai pajustų. Joje pasakojama apie meilę, bet taip pat apie rašymą, skaitymą, o keliuose epizoduose šmėkšteli personažai iš mano ankstesnių romanų. Tačiau aš labiausiai noriu, kad skaitytojai atrastų pagrindinę veikėją, kurią rašydamas pats įsimylėjau: garsiąją Bilę, kurios beprotiškai ilgiuosi nuo tos akimirkos, kai baigiau pasakoti jos nuotykius…

Interviu publikuotas http://www.guillaumemusso.com/roman/la-fille-de-papier/ Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė

Knygos siužetas:

Įkvėpimą praradusio garsaus rašytojo Tomo Boido gyvenime staiga pasirodo keista mergina. Ji labai graži, bet apimta nevilties. Jei jis nustos rašyti – mergina pražus. Neįmanoma? Ir vis dėlto... Ar ji nužengė iš jo rašomo romano puslapių? Tomas ir Bilė drauge patirs neįtikėtiną nuotykį, kur realybė susipins su fikcija ir įstums juos į svaiginantį ir pražūtingą žaidimą. „Popierinė mergina“ yra sąmojingas, įtemptas, romantiškas, pribloškiantis pasakojimas apie išgalvotą personažą – ir kartu neabejotinai gyvą žmogų, – kurio gyvenimas priklauso nuo vienintelės knygos.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min