Dabar tarp tokių pateks ir „Auksiniai užrašai“. Pati Doris Lessing teigia, kad ši knyga nebuvo sumanyta kaip moterų išsivadavimo judėjimo ruporas, tačiau pasaulio kritikai suskubo ją įsprausti į „lyčių karo“ tematikos kategoriją. Be abejo, šis kūrinys aprėpia daug daugiau temų ir, gerbdama rašytojos prašymą, adresuotą norintiems analizuoti jos darbus – nesiremti kitų autoritetų nuomonėmis, nelyginti jos su kitais rašytojais, o rašyti tik tai, ką pats recenzentas mano apie jos kūrybą, sugretinus su savo gyvenimiška patirtimi, vadovaujantis sava instinktyvia nuojauta – stengsiuosi šiam autorės norui labai nenusižengti.
„Auksinių užrašų“ karkasas yra romanas „Laisvos moterys“, kuris galėtų būti atskiras kūrinys, susidedantis iš penkių pasakojimo linijų, tarp kurių įterptos ketverių užrašų – juodųjų, raudonųjų, geltonųjų ir mėlynųjų – atitinkamos dalys. Tai pagrindinės „Laisvų moterų“ veikėjos Anos Vulf užrašai. Ana rašo į skirtingus sąsiuvinius, nes nori suvokti visas savos asmenybės puses, kurios kitoniškai funkcionuoja skirtingomis aplinkybėmis, skirtingose gyvenimo srityse. Rašytoja įsitikinusi, kad asmenybės „skilimas“ gali būti kelias į išgijimą.
Juoduosiuose užrašuose patalpinta Anos patirtis Afrikoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu; raudonieji pasakoja apie politines (komunistines) pažiūras; geltonieji – romanas apie jausmus ir meilės peripetijas; mėlynieji – vidinio pasaulio stebėsena, analizės, pokalbiai su jungiste psichoterapeute, pavadinta pseudonimu Cukrinė Mamelė. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad toks „nesušukuotas“ Anos užrašų tekstas lyg miksuojamas atsitiktine tvarka, prasideda ir baigiasi bet kurioje vietoje, tačiau vėliau imi pastebėti tam tikrą seką ir tvarką. O visi Anos tekstai vainikuojami „Auksiniais užrašais“, kurie visus užrašus – asmenybės dalis apjungia į vieną.
Šiandien XXI amžius, bet skaitydama Lessing „Auksinius užrašus“, išleistus 1962-aisiais, galiu teigti, kad knygos herojė, rašytoja Ana Vulf, gyveno iš tiesų gana emancipuotą, laisvos, nepriklausomos moters gyvenimą, kurio pavydėtų ne viena šiandieninė moteris. Tad drąsiai galiu pareikšti, jog šis romanas nė kiek dar neprarado savo aktualumo.
„Moterys bailios, nes taip ilgai buvo pusiau vergės. Iki šiol nedaug tėra moterų, pasiryžusių mylimojo akivaizdoje apginti savo mintis, jausmus ir potyrius.“
Romano herojė rašytoja Ana Vulf prieš kurį laiko parašė ir išleido knygą „Karo sienos“. Knygos sėkmė ir vis dar tebeplaukiantys honorarai išsiskyrusios moters su mažamete dukra ramiam, viengungiškam gyvenimui kuriam laikui suteikė finansinį saugumą. Kompaniją Anai palaiko gera draugė Molė, su kuria dažniausiai ir dalinasi mintimis apie laisvų moterų tykančius pavojus ir galimybes. Anos dienos įspraustos į tam tikrą rutiną, daugiausiai susidedančią iš rūpesčio dukra, bet vis tiek suranda laiko aplankyti Londono intelektualų susibėgimus, ten susipažinti su žaviais vyrukais, o su kai kuriais pratęsti pažintis ir vakarėliams pasibaigus. Santykiai su vyrais – viena įdomiausių ir labiausiai išvystytų linijų romane. Autorė gan išsamiai analizuoja jausminį moters pasaulį, kurį formuoja santykiai su skirtingo kalibro vyriškos lyties atstovais. Koks gi tas laisvų moterų gyvenimas? Kaip vyrus vertina išsilavinusi, patirtį turinti Ana, ką juose pastebi įsileidusi į savo pasaulį, suartėjusi su jais? Ar išmintingos moterys meilėje geba nepamesti galvų? Ar moteriai gali teikti malonumo seksas su nemylimu vyru?
Tai knyga, kurią galėčiau rekomenduoti išsilavinusiam skaitytojui mėgstančiam psichoanalitinę literatūrą, ypač skaitytoJOMS
„Žinai, ko iš tikrųjų žmonės nori? Manau, visi. Visi iki vieno pasaulyje galvoja: „Noriu, kad šalia būtų vienas vienintelis žmogus, su kuriuo iš tikrųjų galėčiau pasikalbėti, kuris tikrai mane suprastų, būtų man geras.“ Štai ko iš tiesų nori žmonės, jeigu nemeluoja.“
Kita svarbi knygos tema – Anos veikla politinėje terpėje. Ana į komunistų partijos veiklą niekada nežiūrėjo labai rimtai – ji pripažįsta, kad tai jai labiau žaidimas, laiko prastūmimas, o ne rimtas užsiėmimas. Lessing, vystydama šią liniją, manau, siekė perteikti ideologinę ir moralinę aprašomo laikmečio atmosferą, o imdamasi tokios misijos remiasi prielaida, kad moteris taip pat teisėtai gali žiūrėti į gyvenimą pro savo filtrą, kaip ir vyras – pro savąjį. Romano veiksmas vyksta įvairių socializmo istorijos puslapių fone – judėjimai, karai, revoliucijos jų dalyvių buvo suvokiami kaip socializmo ar marksizmo atmainų manevrai.
„Auksiniuose užrašuose“ gvildenama ir motinos-menininkės tema: Ana yra kūrybinės krizės apimta menininkė, kuri viena augina vaiką. Autorė tarsi įvardija problemas, atsakomybes su kuriomis susiduria menininkės, tapusios motinomis, priešingai nei vyrai. Vos tik gimę, vaikai tarsi apibrėžia išorines moters gyvenimo formas: „Turėti vaiką reiškia nuolat žiūrėti į laikrodį, niekada nebūti laisvam nuo kokio laukiančio darbo“. Vaikai lyg išmoko mus normalumo: „Su jais privalome būti paprasti, reaguojantys į aplinką, mieli, jie kaip inkaras laikantys mumyse tai, kas yra normalu…“. Vaiko dėka Ana kasdien turi tikslą atsikelti, suruošti dukrą į mokyklą, vakare laukti su garuojančia vakariene, apkamšyti patalus prieš miegą… Šiame gyvenimo etape ji negali būti menininkė, nes yra mama. Bet vieną dieną, vaikui palikus namus, ji turi iš naujo mokytis dienas užpildyti kitu turiniu, suteikti joms vidinę formą, prasmę, atrasti ilgametėje motiniškoje rutinoje pamirštą save.
Šis Lessing romanas turi stiprų psichoanalitinį fundamentą. Pagrindinė herojė aktyviai analizuoja ne tik savo skirtingas asmenybės puses, gyvenimo etapus, sapnus, haliucinacijas, seksualumo aspektus, bet ir kitų žmonių, su kuriais suvedė gyvenimas, elgseną. Kartu ji suvokia svarbų dėsnį – jog jos gyvenimo etapai, tam tikra elgsena būdinga bendrai žmonijos patirčiai: „Tai, ką kažkada dariau ir jaučiau, yra tik didžiojo archetipinio sapno, epo arba istorijos fazės atspindys“. Ji pastebi dėsningumus, pasikartojimus, pavyzdžiui, kad ir kokio statuso, socialinės padėties, tautybės būtų vyras, atstumtas moters jis elgiasi taip pat – vienokia ar kitokia forma stengiasi pažeminti atstūmusią moterį. Ir – kuo vyro ego bus didesnis, tuo pažeminimas bus stipresnis. Protinga moteris dėl to net nesivargins įsižeisti, nes supras, jog vyrai tiesiog nežino kito kelio, kaip reabilituoti savo orumą ir savigarbą.
Man „Auksiniai užrašai“ tikrai nepasirodė ypatingai feministiniai ar agresyvūs vyrų atžvilgiu, bet panašių apibendrinimų, išvadų apie vyrų polinkį į poligamiją, neištikimybę su perpus jaunesnėmis sekretorėmis, seksualinę tuštybę ir panašius dalykus knygoje galima rasti tikrai nemažai: „Nėra tokio dalyko kaip frigidiškos moterys, yra tik nemokšos vyrai.“ Antra vertus, nemažai galima aptikti savikritikos ir ironijos, nukreiptos ir į pačių moterų giminę
Literatūriniu požiūriu didžiausias romano išskirtinumas – sudėtinga struktūra, neįprasta forma, audžiama iš skirtingų siužeto siūlų, bei teksto amorfiškumas. Mano nuomone, didelė teksto apimtis – kiek perteklinė ir ne visiškai pateisinama, nors knyga skaitosi gan greitai ir maloniai, neskaitant to, kad rankos pavargsta nuo fizinio knygos svorio.
Reziume: be abejonės tai viena iš stipriausių panašaus pobūdžio knygų, skaitytų per mano gyvenimą. Tai knyga, kurią galėčiau rekomenduoti išsilavinusiam skaitytojui mėgstančiam psichoanalitinę literatūrą, ypač skaitytoJOMS. Doris Lessing moralinis spektras yra labai platus, pilnas netikėtumų ir iššūkių, ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl Lessing tokia svarbi rašytoja, ir kodėl jos visai nesinori sprausti į jokias kategorijas, rėmus – norisi tiesiog ją skaityti.
