Knygos recenzija. „Drakono alsavimas“ – kelionė nuo Honkongo dangoraižių iki Tibeto vienuolynų

Kelionių knygų žanras šiais laikais yra toks margas, kad apie kažkokias taisykles (laimei) kalbėti nė netenka. Į tokią lentyną galima dėti kad ir pusiau akademinius leidinius, pasaulį su vos keliais doleriais naršančių „Lonely planet“ vadovais ginkluotų „backpackerių“ įspūdžius ar jau ne vienerius metus kažkurioje konkrečioje šalyje gyvenančių žmonių bandymus įsigilinti į tos tautos nacionalinį charakterį.

„Drakono alsavimas“ – dar vienas tokių kelionių knygų porūšis, balansuojantis tarp tinklaraščio ir labiau tradicinių kelionių knygų, kuriose svarbu aprašyti ne tik tai, ką matai, bet ir pamėginti apibendrinti, analizuoti, iš to, ką stebi keliaudamas, susidaryti bendrą vaizdą apie šalį, jos papročius. Žinoma, kiek tai yra įmanoma, nes net ir kelis metus po svetimą valstybę besiblaškantis keliautojas vargu ar gali perprasti to krašto dėsnius, besiformavusius ne vieną tūkstantį metų.

Ši knyga nėra sudėliota pagal aiškią nuoseklią schemą – įspūdžiai joje dėliojami tarsi tinklaraščio įrašai, kiekviename jų skiriant dėmesį konkrečiam tos šalies gyvenimo aspektui (tarkime, tai, koks kinų požiūris į darbą, koks gyvenimas „pasileidėliame Šanchajuje“ ar moterims Tibete). Tačiau toks šuoliavimas nuo vienos prie kitos temos yra žavus ir suteikia nemažai informacijos apie tai, ko tikrai nerastum kelionių vadovuose. Knyga parašyta gyvai, toli gražu ne akademiniu, o daugiau tuo pačiu „blog'iniu“ stiliumi.

Skaitant apie Honkongą, Kiniją ir Tibetą dar kartą tampa akivaizdus faktas, jog visos šalys yra daugiau skirtingos nei panašios. Bent jau tuomet, kai stengiesi į viską žiūrėti plačiai atmerktomis akimis.

Skaitant apie Honkongą, Kiniją ir Tibetą dar kartą tampa akivaizdus faktas, jog visos šalys yra daugiau skirtingos nei panašios. Bent jau tuomet, kai stengiesi į viską žiūrėti plačiai atmerktomis akimis.

Knyga pradedama pasakojimu apie Honkongą, kosmopolitinį tautų ir kultūrų katilą. Kaip rašo G.Juocevičiūtė, „jį galima palyginti su nebanaliu kelių siužetų filmu, kurį žiūrint sunku atspėti, kas bus toliau – romantika, komedija ar ašaringa drama, o pabaiga tokia, kokios greičiausiai išvis nesitikėjai. Ir Honkongas – daugybės žanrų Azijos uostas“ (p. 12). Autorė stengiasi ne tik aprašyti Honkongą, bet ir palyginti, kuo jo gyventojų vertybės skiriasi nuo kinų, o taip pat žvilgterėti į tas vietas, kurių daugelis keliautojų, Honkongą matančių tik kaip dar vieną laikiną stotelę šuolyje į kitą Azijos miestą, nemato.

Didžioji dalis knygos skirta Kinijai. Patiems įvairiausiems aspektams – astrologijai, medicinai (tam skiriama itin daug dėmesio, tiesa, kartais stebina autoriaus kategoriškumas, kalbant apie „bukaprotiškus Vakarų gydytojus“ ir vakarietiškos medicinos „idiotizmus“), religiją, be abejo, maistą (pateikiami ir konkretūs receptai), madas, gyvenimą pigiuose hosteliuose, skurdą, sportą, įpročius ir dar daug ką. Pateikiami ir konkretūs patarimai keliautojams, kaip nebūti „išdurtiems“, autoriai dalinasi ir įžvalgomis, kuo gi gyvena šiuolaikinė Kinija ir kokios jos vertybės. Nuosprendis vienareikšmiškas – „nauja kinų karta – visiškai be jokių vertybių“ (p. 32),  o kinai „tvirtai įsitikinę, kad jų šalies ekonomika kyla, nes turi kilti, ir dar dėl to, kad valdžia taip nusprendė“ (p.31). Tiesa, autorių išvados apie tai, kaip nesunkiai galėtų  sprogti Kinijos ekonomikos burbulas, lygiai taip pat nesunkiai galėtų būti paneigtos ekonominės analizės metu.

Ar šis autorių aprašytas šiuolaikinės Kinijos paveikslas buvo įdomus? Taip, net labai. Tačiau ar perskaitęs tai įtraukčiau šią šalį į artimiausių kelionių planus? Abejoju.

Kelionės į Tibetą įspūdžiai šioje knygoje bent jau man sukėlė daugiausia klausimų. Visų pirma, įdomu, kuo remiamasi autoriams pastebint, jog vos keletas lietuvių praleido Tibete ilgiau nei tris dienas ir ant rankų pirštų galima suskaičiuoti tautiečius, savarankiškai keliavusius po šią, Kinijos okupuotą šalį. Bent jau aš žinau tikrai ne „kelis“ žmones, savo jėgomis suorganizavusius kelionę ir pamačiusius šią Sniegynų šalį. O ir Nepalo sostinės Katmandu agentūrose, tvarkančiose kelionės į Tibetą dokumentus, Lietuvos vardas tikrai nėra balta dėmė. Manyčiau, mitas yra tai, kad lietuviai – mažai keliaujanti ir egzotikos privengianti tauta. Tuo galima įsitikinti kad ir kur kas sunkiau pasiekiamame krašte – su tuo pačiu Tibetu besiribojančioje Mustango karalystėje – vietinių gyventojų namuose užtinkant suvenyrus, paliktus čia anksčiau buvusių lietuvių. Sunkiai įtikina ir autoriaus pastabos, kad Tibetas Lietuvoje  „nežinoma žemė“. Jurgos Ivanauskaitės knygos savo laiku pralaužė ledus, o sausakimšos salės Vilniaus kino teatre filme apie kelionę į sunkiai pasiekiamus Tibeto pakraščius rodo, kad žmonėms tai įdomu ir jie tikrai žino, kur Tibetas yra.

Tiek to nukrypimo į šalį. Na, o „Drakono alsavime“ aprašyme apie Tibetą būtent ir trūksta įspūdžių iš kelionės į šį kraštą. Patys autoriaus įspūdžiai apie Tibetą yra fragmentiški, kur kas daugiau dėmesio skiriama istorinėms žinioms, tibetiečių pasaulėžiūrai ar religijai. Informacijos apie tai dabar galima surasti nesunkiai, o štai autentiški patyrimai bent jau man būtų kur kas įdomesni. Tačiau, žinoma, autoriai puikiai suprato, kad visko į šią knygą sutalpinti negali, tad jų pasirinkimas ir prioritetai buvo tokie.

„Drakono alsavimas“ neabejotinai sudomins visus, besidominčius šiomis Azijos šalimis. Ar sutaps jūsų požiūris su autorių nuomone, jau kitas klausimas. Tačiau kelionių knygų žanras tuo ir žavus, kad kiekvienas keliautojas šalį mato tokią, kokią mato jis pats, ir pretenduoti į absoliučią tiesą nė negali. Turbūt kitas autorius, keliavęs tuo pačiu maršrutu, parašytų visiškai kitokią knygą. Tačiau jeigu šie autorių pasakojimai jus sudomino ir įkvėpė į būsimų kelionių maršrutus įtraukti  Honkongą, Kiniją ar Tibetą, „Drakono alsavimo“ tikslas jau pasiektas.