Knygos recenzija. Ernestas Hemingway'us, jo didžioji gyvenimo meilė ir Paryžiaus dekadansas

Leidyklos „Vaga“ išleista knyga „Paryžiaus žmona“ - romanas, kuris gali būti skaitomas iš įvairių perspektyvų.

Visų pirma (ir visų svarbiausia, žinoma), tai romanas apie E.Hemingway'aus kūrybos pradžią, jo gyvenimą su pirmąja iš keturių žmonų H.Richardson, tai, kas padarė jam didžiausią įtaką – nuo asmeninio gyvenimo iki bohemiškos aplinkos ir rašytojų, skatinusių rašyti būtent taip.

Antra, tai knyga apie trečiąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, dekadansišką gyvenimą Paryžiaus bohemoje, kuomet visa aplinka pulsavo pokario euforija, niekas nesirūpino ateitimi, o menininkai  leido laiką kavinėse ar salonuose, nerdami į alkoholinį svaigulį ir diskutuodami apie meną („Tuo metu įdomių žmonių galėjai sutikti bet kur. Monparnaso kavinės juos – prancūzų dailininkus, rusų šokėjus, amerikiečių rašytojus – tarsi įkvėpdavo ir iškvėpdavo“, p. 11). Tai buvo tas Paryžius, kurį iki šiol daugelis turi galvoje, kalbėdami apie „bohemiškąjį menininkų miestą“. Jame buvo Ezra Pound, Scottas Fitzgeraldas, Gertruda Stain, ir, žinoma, E.Hemingway'us su žmona.

Na, ir trečia, tai knyga apie meilę. Ernesto ir Hadley meilę, moterį, apie kurią rašytojas sakė, jog verčiau būtų pasirinkęs mirtį, nei įsimylėjęs kurią nors kitą. Meilė, kuri išdavikiškame ir lengvabūdiškame Paryžiuje atrodė pavyzdinė, tačiau ir kuriai nebuvo lemta ištverti išbandymų.

Knyga pradedama Hadley ir Ernesto pažintimi pas draugus vykstančiame vakarėlyje. Kukli mergina iš karto atkreipia dėmesį į jaunesnį, energingą, visų dėmesio centre esantį žurnalistą, pradedantį rašytoją E.Hemingway'ų. Nepaisant draugės perspėjimų, kad Ernestas lengvai įsimyli, bet ir lengvai palieka,  Hadley stačia galva neria į romantiškus santykius su juo. Neilgai trukus jie apsigyvena kartu, veda ir svajoja apie kelionę į Europą, kur Ernestas galės galų gale atsiskleisti kaip rašytojas. Vietoje iš pradžių planuotos Romos pora galiausiai pasirenka Paryžių, miestą, kuriame tuo metu vyksta svarbiausi pasaulio literatūriniai įvykiai.

Pora ne tik apsipranta svetimame mieste, gyvenimas kurio skurdžiame rajone Hadley iš pradžių prislegia, o Ernestą iškart sužavi, bet ir įsilieja į vietos bohemą. E.Hemingway'us intensyviai rašo. Rašo kūrinius, kurie jam pramuš kelią į šlovę, o to laikotarpio įspūdžiai suguls į įžymiąją knygą „Fiesta“.

Ernestas ir Hadley su draugais rašytojais, dailininkais geria absentą Paryžiaus kavinėse, važiuoja slidinėti į Austriją, stebėti bulių kautynių į Pamploną, kas Ernestui tampa kone maniakišku  užsidegimu, mirties ir gyvenimo simboliu.

Tačiau E.Hemingway'ui tampant vis labiau žinomam, atsiveria ir vis gilesnė praraja tarp jo ir žmonos. Santuokai, kurią aplinkiniai laikė idealia, išlaikyti prireikia vis daugiau pastangų, o Hadley vis labiau ima jausti tuštumą ir vienatvę – ji toleruoja Ernesto nuotaikų pokyčius, numanomus jo meilės romanus, suvokimą, kad jos pareiga yra tiesiog būti žmona, atrama vyrui. Tačiau net ir toks pasiaukojimas galų gale prieina krizės tašką, iš kurio pasukti atgal nebeįmanoma, E.Hemingway'ui susižavėjus žurnaliste Pauline Pfeiffer.

Juo labiau, kad E.Hemingway'us, gyvenimą norėjęs pajausti iki maksimalios ribos, išbandyti viską, asmeninių santykių išsaugojimui, regis, nedėjo itin daug pastangų. Jau vėliau H. Richardson interviu metu sakė, kad santuokos nutraukimas su E.Hemingway'um jai buvo palengvėjimas. Nepaisant to, E.Hemingway'us, nors ir turėjo dar tris žmonas ir begalę meilužių, iki gyvenimo galo prisimindavo Hadley kaip savo didžiąją meilę.

Vietomis tai tampa knyga ne apie E.Hemingway'ų ir jo žmoną Paryžiuje, o apie tai, ką reiškė tuo metu būti E.Hemingway'aus žmona

Tiesa, nors „Paryžiaus žmona“ sukuria puikų įspūdį, kaip tuo metu gyveno ir dirbo E.Hemingway'us, knyga parašyta iš H.Richardson pozicijų, tad ir vertinimas to, kas tuo metu vyko, yra pakankamai vienpusiškas. Kai kurie E.Hemingway'aus elgesio motyvai taip ir lieka neaiškūs, ir dažnai tai tampa knyga ne apie E.Hemingway'ų ir jo žmoną Paryžiuje, o apie tai, ką reiškė tuo metu būti E.Hemingway'aus žmona.

Daugeliui, matyt, kils klausimų ir dėl to, kiek autentiška yra ši knyga. Nors P.McLain atliko kruopščią analizę ir stengėsi kaip įmanoma detaliau atskleisti poros gyvenimą, neabejotina, jog dalis šios knygos yra fikcija, o herojų paveikslai atskleisti tokie, kokius juos įsivaizdavo rašytoja. Beje, P.McLain rašymo stilius šioje knygoje kiek primena tą patį E.Hemingway'ų, kas sukuria didesnį autentiškumo pojūtį.

Asmeniškai man ši knyga buvo itin įdomi tuo, kad esu vienas iš manančių, jog „Fiesta“ - viena geriausių (jei ne geriausia) E.Hemingway'aus knygų. Todėl skaitydamas, kaip gimė ši knyga, kokie herojai ją įkvėpė, jaučiuosi, kad „Fiesta“ tapo dar asmeniškesnė. Drama, kuri vyksta „Fiestoje“, buvo E.Hemingway'aus gyvenimo dramų atspindys.