Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. Fabio Stassi „Paskutinis Čarlio Čaplino šokis“

Knygos viršelis
Leidyklos „Vaga“ nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Italų rašytojo Fabio Stassi knyga „Paskutinis Čarlio Čaplino šokis“ (išleido leidykla „Vaga“, iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė) – melancholiškas pasakojimas apie Čarlį Čapliną ir meilės duoklė nebyliajam kinui. Tai – legendinio komiko biografija, apipinta paties autoriaus svajomis ir įsivaizdavimu to, kaip praėjusio amžiaus pradžioje atrodė Amerika.

„1971-ieji, Kalėdų naktis. 82-ejų metų vyriškis uždega kambaryje šviesą. Panirusi į minkštą krėslą, įsisupusi į apsiaustą, greta lango sėdi Mirtis“. 

Taip pradedamas italų rašytojo F.Stassi pasakojimas apie Čarlį Čapliną. Pasakojime tikri šio aktoriaus gyvenimo faktai mezgami siurrealistinėje pynėje, kurioje skaitytojui galiausiai sunku susivokti, kas yra tikra, kas ne, kol galiausiai visa tai šiame poetiškame pasakojime tampa nebesvarbu. Ne veltui romano pastabose autorius rašo, kad įkvėpimo knygai sėmėsi ir iš W.G.Sebaldo – didžiojo dokumentikos ir fikcijos suliejimo meistro – kūrybos. 

„Paskutinio Čarlio Čaplino šokio“ siužeto ašis – pas komiką atkeliauja Senė Mirtis, ir Čarlis Čaplinas pasiūlo sandėrį – jis gaus papildomus gyvenimo metus, jeigu sugebės ją prajuokinti. Mat buvęs komikas neseniai susilaukė sūnaus ir norėtų dar tiek daug jam papasakoti. Pirmas bandymas Čarliui Čaplinui pavyksta ir jis imasi pasakoti sūnui savo gyvenimo istoriją, vis tikėdamasis, kad kitais metais pavyks ir vėl prajuokinti Mirtį, gauti dovanų dar vienerius metus. 

Tiesiog be geismo niekada neįsivaizdavau gyvenimo

Belaukdamas susitikimo su Mirtimi, Čarlis Čaplinas pasakoja apie savo vaikystę Anglijoje, apie skurdą, kurį jam teko patirti (vėliau knygoje apie skurdą užsimenama ne kartą, net ir apmąstant jį jau iš pasiturinčio, pasaulinio garso aktoriaus perspektyvos, išvardinant, kiek jis uždirbo iš kino – didžiausia iš visų galimų traumų yra skurdas, sako jis) ir apie kelionę į Ameriką, kur jis atrado savo pašaukimą. 

Tačiau iki šio pašaukimo blykstelėjimo buvo ilgas kelias. Čarliui Čaplinui teko dirbti įvairiausius darbus – balzamuotoju, spaustuvininku, pardavėju, netgi bokso treneriu (beje, bokso aprašymai čia yra kone romantiškiausi, kokius teko skaityti: „Publika juos visada atpažįsta ir pamilsta, nes pirma pastebi trapumą, o tik paskui jėgą, ir kaskart, kai šie boksininkai laimi, publikai atrodo, kad ji mato įvykstant stebuklą ar pritaria maištui prieš nusistovėjusią tvarką“, p. 66). Galiausiai Čarlis Čaplinas atkeliauja į Los Andželą, miestą, kuriame jo siela galų gale ilsisi, kur jis pasijaučia svetimšaliu tarp svetimšalių ir kur įsidarbina subtitrų rašytoju, o netrukus gauna ir galimybę sukurti savo pirmąjį filmą. Filmo kūrimas vos nesibaigia fiasko, tačiau Čarliui Čaplinui pasiseka užčiuopti kino esmę, ir jo svaiginantis kilimas nebyliojo kinematografo laiptais, jo Valkatos personažo legenda prasideda. 

Šis pasakojimas yra fragmentiškas, o Čarliui Čaplinui pasiekus savo tikslą ir tapus aktoriumi išvis nutrūksta, skaitytoją paliekant nežinioje, tarsi visa tai, kas buvo paskui, nebetaip svarbu, kur kas esmingesnis buvo ėjimas to tikslo link. Tad skaitytojai, norintys perskaityti išsamią Čarlio Čaplino biografiją, to čia negaus. 

Jūs buvote teisus, viskas išnyksta, tik ne troškimai, kuriais mes gyvenome

Užtat gaus žvilgsnį į vizijas, kas yra kino esmė („Kinematografas yra didžiausias kada nors egzistavęs cirkas, jis visiems mums iščiulps sielas“, p. 87), žodžių reikšmę („Laikiau žodžius suspaudęs kumštyje, jaučiau jų svorį, galėjau juos išmatuoti ir jais įdrėksti odą: prieš virsdami kuo kitu, žodžiai man buvo švinas, alavas, stibis“, p. 78), aktorystės sėkmės paslaptį („Jie juokėsi ne iš to, kas vyko, to, kad ir kaip tai buvo komiška, jie juokėsi iš manęs, iš to, kaip tai vyksta, atsispindėjo mano veide, iš mano neįtikėtino nesuderinamumo su pasauliu, nes visai ne drabužiai lemia tikrąjį komiškumą“, p. 203), muzikos svarbą („Vienaip ar kitaip, muzika visada man pranoko scenarijų, nes ji ir būdavo mano scenarijus, ji valdė kiekvieną mano judesį“, p. 208), savo užsispyrėlišką charakterį („Darbe esu nepataisomas užsispyrėlis, noriu visada baigti, ką pradėjęs. Troškau padovanoti visiems keliaujančio cirko magiją, tą, kurią patyriau vaikystėje“ p. 206), galų gale geismą, kuris visada vedė jį į priekį ir kuris yra esminė ne tik kūrybos, bet ir gyvenimo tema („Tiesiog be geismo niekada neįsivaizdavau gyvenimo“, p. 234). 

Tai – refleksijos apie kino meną, apie melancholiškai graudų komiko darbą, papasakotos taip, kaip tai galėtų pasakoti pats Čarlis Čaplinas – su saviironija, nuolatos prasismelkiančiu humoru, o kartu už šio fasado slypinčiu rimtumu. 

Šia knyga autorius baigia savąją Amerikos trilogiją, sentimentalų pasakojimą apie tai, kokie žmonės kūrė jos kultūrą ir kas juos vedė į priekį. 

„Jūs buvote teisus, viskas išnyksta, tik ne troškimai, kuriais mes gyvenome“. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min