Nors I.Banks išgarsino ne ši knyga, pats rašytojas visuomet sakė, kad būtent „Tiltą“ laiko didžiausiu savo pasiekimu. 1986 metais išleistas šis autoriaus kūrinys vadinamas vienu sudėtingiausių iš to, ką parašė I.Banks, ir tikrai negarantuoja skaitytojui lengvų valandų su knyga.
„Tiltas“ galėtų būti vadinamas antiutopiniu fantastiniu romanu, groteskiška visuomenės kritika, postmodernistiniu kūriniu – manyčiau, kiekvienas, perskaitęs ją, ras sau vis kitą pavadinimą (išganingoji „Wikipedia“ netgi vadina ją „neįprasta meilės istorija“, – taip, meilės linija čia irgi egzistuoja, tačiau keista, kad recenzentai išryškina būtent ją).
Knygoje pagal visus postmodernistinės literatūros principus egzistuoja keli lygmenys ir kelios to paties herojaus transformacijos. Didžioji dalis knygos veiksmo vyksta Tilto pasaulyje. Šis pasaulis – keistas visuomenės modelis, labiausiai primenantis Franzo Kafkos „Pilį“ arba „Procesą“. Visuomenė, funkcionuojanti pagal tam tikrą modelį, tačiau neleidžianti gyventojams žengti už tam tikros ribos. Tai pasaulis, kuris įtraukia tarsi voratinklis, neduodantis apčiuopiamesnio egzistencijos tikslo.
Kaip „Tiltas“ padalintas į įvairius lygmenis, taip ir paties „herojaus“ asmenybė sapnų pavidalu skyla į kelias dalis. Kapitalistinėje, vartotojiškoje sistemoje gyvenantis vyras, ko gero, „realistiškiausias“ personažas; Tilto pasaulyje įstrigęs ir prasmę šiame totalitariniame utopiniame pasaulyje sunkiai įžvelgiantis Džonas; barbariškąją, grubiąją pasąmonės dalį atstovaujantis barbaras – tarsi trys skirtingi personažai, tačiau kartu jie sudaro vieną visumą, tam tikrai asmenybės daliai vis paimant viršų. Su viena jų herojus linkęs tapatinti save, o kitos vengia, nors ir pasąmoniškai pripažįsta jos egzistavimą.
Kai kas netgi yra linkęs vesti paraleles tarp šio asmenybės suskaidymo ir klasikinės Džekilo ir Haido istorijos. Iš tiesų, vidinė asmenybės kova tarp gerojo ir blogojo prado nėra kažkokia ypatinga naujovė literatūroje, tačiau I.Banks kūrinyje tai dar labiau sunarpliota, viskas susijungia į haliucinacinį sapnų pasaulį.
Nors autorius visą knygą sudėliojęs pagal jam, matyt, aiškią sistemą, skaitytojui ją perprasti nėra lengva, ji pakankamai chaotiška, persipina daug stilių, viena istorija perauga į kitą, vienas sapnas – į kitą, autorius leidžia savo vaizduotei žaisti visiškai laisvai. Kartais netgi sunku suvokti, kuris personažas yra kurio vaizdinys, kuris iš jų tikras, o kuris vaizduotės vaisius.
Skirtingai galima suprasti ir šios knygos idėją – tai kartu ir kultūrinė, visuomenės kritika, o taip pat ir asmenybės vidinės kovos metaforos, pasaulio savidestrukcijos idėjos transformacijos su natūraliai iškylančiu klausimu, ar iš viso to, kas vyksta, yra bent kokia išeitis?
Nesakyčiau, kad „Tiltas“ yra knyga kiekvienam, ir pats ją įveikiau toli gražu ne po pirmo prisėdimo. Matyt, I.Banks „Širšių fabrikas“ visgi turi galimybių surasti kur kas platesnį skaitytojų ratą. Tačiau negalima nuneigti ir to, kad daugiasluoksnis „Tilto“ pasaulis vaizduotėje įstringa ilgam.
