Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija: ironiški Ignacy Karpowicz „Gestai“

Ignacy Karpowicz „Gestai“
Knygos viršelis / Ignacy Karpowicz „Gestai“
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Yra knygų, kurių dar neperskaičius, apie jas galima kalbėti valandų valandas. Lenkų rašytojo Ignacy Karpowicz knyga „Gestai“ – viena iš tokių.

Rašytojas I.Karpowicz yra laikomas vienu talentingiausių šiandienos lenkų romanistų, o jo knyga „Gestai“ buvo nominuota žymiausiai Lenkijos literatūros premijai „Nike“.

Šiam romanui apibūdinti geriausiai tinka Paulo Coelho knygą „Alefas“ apibūdinantys žodžiai: „Vienas knygas reikia skaityti, kitas – išgyventi.“

Keturiasdešimtmetis Gžegožas

Neleidžiantis sau mylėti, paskendęs praeities atsiminimų trupiniuose, bijantis gyventi ir mirti, kritikų pripažintas ir vertinamas teatro režisierius. Toks yra Gžegožas – pagrindinis knygos veikėjas.

Ironiškas, kandus, neapkenčiantis draugijos, gyvenantis savo praeityje, kurios gerai neatsimena. Jo motinos pasakojimai-priminimai – tai viskas, kas liko ir yra jo gyvenime.

Palikęs darbą Varšuvoje Gžegožas grįžta į Balstogę pas savo motiną, į gimtuosius namus. Tikslas vienas – pasirūpinti nudvėsusiu vieninteliu motinos draugu – šunimi. Kaip paaiškėja vėliau, vizitas užsitęsia, nes trumpas apsilankymas virsta paskutinėmis gyvenimo „atostogomis.“

„Nerūkyk tiek, sūneli“

Vienintelė Gžegožo paguoda – laikraščiai, kavos gėrimas ir cigaretės, kurios be paliovos traukiamos į plaučius. Dėl pastarųjų motina nuolatos priekaištauja. Priekaištai paūmėja, kai garsusis režisierius pas savo gimdytoją pasilieka ilgesniam laikui – rūpintis motina įtariant, kad laikrodis muša jau paskutines jos gyvenimo dienas.

Motina? Su Gžegožu jų santykiai nėra artimi. Ji nuolatos į sūnų kreipiasi vardininku – „sūnelis“, tarsi net nelauktų jo atsakymo, kalbėtų vienui viena. Vienintelis juos vienijantis dalykas – gyvenimas dideliame name ir kelionės į privačią ligoninę, kurioje motinai atliekami tyrimai.

Ligoninėje sutiktas gydytojas Pavelas – Gžegožo pažįstamas iš licėjaus, kuriame kartu mokėsi. Pastarasis gydytojui mintyse negaili paniekos dėl jo tobulai susiklosčiusio gyvenimo. Tačiau Pavelas gydo režisieriaus motiną, tad šis turi tylėti ir kęsti jo draugiją. Draugiją, kuri vėliau perauga į bičiulystę iki paskutinės gyvenimo akimirkos.

Licėjaus meilė Kasia

Kasia – mergina, apie kurią rašoma bene pusėje knygos. Ji buvo vienintelis žmogus, supratęs Gžegožą.

Prisiminimai iš draugystės licėjuje su Kaisa Gžegožą kartu ir malonino, ir žeidė. Jis nežino kodėl, bet Kasiai sergant ją paliko likus trims mėnesiams iki brandos egzaminų. „Kodėl viskas taip nutiko?“ – į šį klausimas Gžegožas atsakymo ieško visoje knygoje.

Klausimai, kuriuos režisierius sau užduoda, atskleidžia visą jo asmenybę, išgyvenimus ir baimes. Nors kartais šios diskusijos su savimi atrodo ne kiek nuobodžios, bet depresiškos. Jei ne kartkartėmis randami ironiški Gžegožo pastebėjimai, skaitantysis gali pasijusti nejaukiai. Nejauku skaityti, kas dedasi visko bijančio ir nepažįstamo žmogaus galvoje.

Su Kasia jis daugiau nesusitiko, nors Pavelas juos bandė suvesti dar kartą. Tačiau Gžegožas – nemėgsta staigmenų, kaip ir kitų 39 dalykų.

Skaičius 40 ir keli gestai

Gžegožui 40 metų, knygoje 40 skyrių, kuriuose atskleidžiami jo prisiminimai. Negana to, veikėjas, pripažindamas, kad anksčiau dievino skaičius, turi ir 40 dalykų, kuriuos dievina arba neapkenčia.

Ši skaičių magija knygoje kiek kebloka. Sunku įsiminti šiuos pastebėjimus apie jį pamaloninančius ar smerkiančius dalykus, veiksmus. O norint geriau suprasti knygos turinį – jie praverčia. Tai tarsi simboliai, atsirandantys su kiekvienais metais ir sunkinantys Gžegožo gyvenimą. Jis sau negailestingas.

Kiek apmaudu, bet vienintelė knygos intriga atsiranda bene paskutiniuose puslapiuose, o jos baigtis jau būna aiški. Nelieka vietos spėlionėms, tad skaitant tik laukiama pabaigos, kuri jau yra žinoma.

Knygos pavadinimas „Gestai“ asocijuojasi su veiksmais, kuriuos atliekame kiekvieną dieną. Tiesa, I.Karpowicz knygoje mini tik kelis gestus, tačiau šie yra itin svarbūs, tad jų pakanka.

Knyga tarsi dienoraštis, vieno žmogaus mintys, diskusijos su savimi, praeities trupiniai, iš kurių susideda visa liūdna istorija. Perskaičius knygą lengva susimastyti, apie tai, ką turime, ir tai, ką turėjome. Šiuo atveju šį rašytojo darbą į rankas verta paimti ne vien dėl skaitymo malonumo.

Nors I.Karpowicz „Gestai“ įtraukiantis, jausmingas romanas, bet jo neskaityčiau 40 kartų, kad ir kaip tai patiktų Gžegožui.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min