Knygos recenzija. Kelionė laiku į Senovės Romą – ką reiškė gyventi imperijos sostinėje?

Šioje Aurelijaus Katkevičiaus verstos ir leidyklos „Tyto alba“ išleistos knygos koncepcija – originali. Senovės Romos gyvenimą, jo kasdienybę, papročius, visuomenės sanklodą italų paleontologas, gamtos tyrinėtojas aprašė pabandydamas įsivaizduoti, kaip atrodė viena diena imperijos sostinėje. Nuo pat aušros, nuo pirmųjų šio Amžinojo miesto gyventojo žingsnių iš lovos, iki sutemų, kuomet gyvenimas verda tik viešnamiuose, baruose, elito menėse ir nesaugiose gatvėse.

Visų pirma, patraukia A.Angelos rašymo stilius. Mokslo populiarinimo knygose akademiškumo, sunkumo vengiantis rašymas, siekiant gausybę žinių pateikti kuo paprasčiau ir suprantamiau didžiajai daliai skaitytojų yra įprastas, tačiau skaitant „Vieną dieną Senovės Romoje“ susidaro įspūdis, kad ne tik skaitai populiariai parašytą to laikotarpio gyvenimo aprašymą, bet tarsi ir stebi televizijos laidą. Žinoma, tai nieko nuostabaus, turint galvoje, kad A.Angela savo šalyje geriausiai žinomas kaip televizijos mokslo populiarinimo laidų vedėjas. Autorius stengiasi pasakoti vaizdais, bandydamas įsivaizduoti, kokie aplinkui kvapai, kokie garsai sklinda išėjus į Romos gatves ar koks jausmas turėjo būti užsidėjus gladiatoriaus šarvus, kuomet šaukia 50 tūkstančių minia. Dažnai atrodo, tarsi dalyvautum ekskursijoje po miestą, kurios vadovas sako: „O štai pažvelkime į kairę, ten matome štai ką, o tuo tarpu dešinėje...“

A.Angelos „viena diena“ vyksta 115 amžiaus po Kristaus Romoje, valdant imperatoriui Trajanui. Autorius šio miesto gyvenimą pateikia visų pirma gilindamasis į detales, smulkmenas, kurių visuma padeda įsivaizduoti visų pirma rutininę kasdienybę. Kaip atrodė namai, kokio aukščio lovose miegodavo žmonės, ką jie valgydavo pusryčiams, kaip buvo rengiamos puotos, kokios buvo šukuosenos, drabužiai (kad būtų susidaromas tikslesnis vaizdas, knygoje yra ir iliustracijų; tiesa, bent jau aš pasigedau žemėlapių), kokie buvo barai ir netgi kokie receptai naudojami. Veiksmas čia vyksta namuose, pirtyse, gatvėse, turguose, Koliziejuje ir forumuose – žodžiu, tai yra Senovės Romos kasdienybė „nuo iki“. Netgi užmetant akį į tas sritis, apie kurias panašiose knygose dažniausiai nerašoma – pavyzdžiui, viešieji tualetai, kuriuose žmonės ne tik atlieka savo gamtos reikalus, bet ir tupėdami aptarinėja kasdienius reikalus ir galbūt net rengia susitikimus. Taip pat – intymusis gyvenimas. Autorius aprašo seksualinio gyvenimo taisykles taip detaliai, kad skaitytojas sužino net ir tai, kokios pozos yra tinkamos, o kokios ne (beje, A.Angelos teigimu, romėnų akimis žvelgiant Billo Clintono ir Monicos Levinsky istorija nebūtų sukėlusi skandalo – viskas tarp jų vyko pagal Senovės Romoje priimtinas taisykles).

Autorius ne tik aprašo Senovės Romą, bet ir brėžia paraleles su šiandiena, o taip pat bando palyginti tuomet neregėto didmiesčio gyvenimą su šių laikų miestais. Pavyzdžiui, gatvių gyvenimas Senovės Romoje primena dabartinius vaizdus Indijos kvartaluose, kosmopolitiškas jausmas, žmonių knibždėlynas ir gyvenimo įvairovė lygintina su šiuolaikiniu Niujorku ar Londonu, o tai, kaip atrodė žmonės, kiek ten jaunimo, primena dabartines trečiojo pasaulio šalis.

Skaitant šią knygą taip pat akivaizdu, kiek daug dalykų, kurie yra savaime suprantami dabar, buvo įgyvendinti jau Senovės Romoje. Pavyzdžiui, daugiabučiai sėkmingai gyvavo ir tuometinėje imperijoje. Tiesa, tuometiniai dangoraižiai siekė ne dešimtis aukštų, o tik šešis, tačiau tuometiniame pasaulyje tai irgi atrodė neįtikėtinu dalyku. Na, o jeigu išvardinsime pagrindines problemas, su kuriomis susidurdavo tuometinės Romos gyventojai, pamatysime, kad per mažiau nei du tūkstančius metų nelabai kas ir pasikeitė. Štai šios problemos: eismas, triukšmas ir chaosas gatvėse ir skersgatviuose, laikas, užtrunkamas kelionėje, miesto šiukšlės ir purvas, nekilnojamojo turto krizė ir beprotiškos kainos, griūvantys ir nesaugūs pastatai, laukinė imigracija, nesaugumas naktimis. Primena kažką, tiesa?

Žinoma, Senovės Roma turėjo ir juodųjų pusių. Visų pirma, tai vergų pasaulis. „Būti vergu imperinėje Romoje yra tikrai blogiau negu galima įsivaizduoti“, - rašo autorius. Vergas čia – tik daiktas, kurio galiojimo laikui pasibaigus jis tampa nebereikalingas, išmetamas. Pažeminimas ir prievarta prieš juos – visiškai suprantami ir pateisinami dalykai. Kitas dalykas – žiaurumas, sugebėjimas mirtį, kankinimus paversti spektakliu, kuriuo taip žavisi miesto gyventojai. Tiesa, autorius mėgina analizuoti, kodėl taip yra, ir teigia, jog romėnai tebuvo dalis pasaulio, labai besiskiriančio nuo mūsų, ir jame žmogaus gyvybė turėjo kur kas mažesnę vertę nei dabar. Bet net ir turint omenyje tai, stebėtinas romėnų išradingumas kankinti, žudyti ir tuo mėgautis.

Ką iš tikrųjų reiškė gyventi tuo metu imperijos sostinėje? Į šį klausimą knygos puslapiuose autorius atsako įtikinamai, ir daugybė kasdienio gyvenimo detalių, kurios paprastai knygose ar filmuose tebūna tik nereikšmingu fonu, čia suformuoja vaizdą, kuris, tikiu, daugeliui visiškai kitomis spalvomis nudažys Senovės Romą ir paneigs kai kurias nuostatas.

Tiesa, būtina pastebėti, kad „Viena diena Senovės Romoje“ nėra akademinio stiliaus knyga, ir ekspertai tikrai rastų prie ko prikibti. Jau vien prie to, kad šioje knygoje nėra nuorodų, šaltinių sąrašo, tad tiesiog tenka pasikliauti autoriumi, nežinant, kiek tikslūs jo duomenys. Tačiau šis moksliškumo sumažinimas, be abejo, didžiajai daliai skaitytojų bus tik privalumas, nes akademiškumą iškeitęs į vaizdingą kalbą ir populiarų rašymo stilių autorius išties sukūrė kvapais, vaizdais, pojūčiais alsuojantį Senovės Romos paveikslą, kuris gali būti skaitomas kone kaip romanas.