Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. Marinos Stepnovos „Lazario moterys“

Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Rusų rašytojos Marinos Stepnovos romanas „Lazario moterys“ (lietuvių kalba išleido leidykla „Tyto alba“, iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis) Lietuvoje pelnė didžiules skaitytojų simpatijas. Ne viename tinklaraštyje ši knyga įvardinta kaip viena geriausių, išleistų praėjusiais metais. Ir visai pelnytai.

Literatūros naujienas sekite ir socialiniame tinkle „Facebook“. Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“.

Be didelės reklamos ši knyga didelį populiarumą pelnė ir Rusijoje, M.Stepnova ne vieno literatūros kritiko buvo vadinama vienu didesnių metų atradimų, romanas „Lazario moterys“ 2012 metais buvo apdovanotas konkurso „Bolšaja kniga“ bronzos premija.

Kuo taip užgriebė skaitytojus šis romanas? Tai – jautriai, gražia, tirštai prisodrinta kalba parašyta šeimos saga apie aistrą, baimes, genialumą ir tai, kad istorija iš tiesų tėra sudėliota iš atskirų žmonių gyvenimų, kuriuose visuomet bus meilės, neapykantos, skausmo, pasiaukojimo – nepaisant to, kokie svarbūs įvykiai vyktų aplinkui.

Pati autorė, kalbėdama apie šią knygą, sakė, kad „Lazario moterys“ yra apie tai, ką žmonės sugeba padaryti iš meilės ir ką meilė jiems padaro. Taip pat ji yra apie genijaus gyvenimo dovaną, kuri tuo pačiu yra ir sunki našta. 

„Lazario moterys“ – tai šeimos sagos istorija, besivystanti reikšmingių istorinių įvykių fone, nuo carinės Rusijos iki šių laikų. Romano ašis, aplink kurią sukasi kitų pagrindinių veikėjų gyvenimai – genialus fizikas, našlaitis Lazaris Lindtas. Atvykęs į Maskvą jis iš karto įgija įtakingų mokslininkų pasitikėjimą ir ima sparčiai lipti karjeros laiptais. Tačiau ne tai buvo esminis įvykis Lazario gyvenime Maskvoje – kur kas svarbesnis buvo susitikimas su jį globojančio mokslininko Čaldonovo žmona Marusia, kurią vos išvydęs Lazaris supranta, kad ją mylės iki gyvenimo galo, lauks tiek, kiek reikės: „Vėliau Lindtas visą gyvenimą ieškojo panašių atšvaitų daugybės, nesuskaičiuojamos moterų veiduose“. Taip, ši pasirengimo laukti kiek reikės tema kiek primena Gabrielio Garcia Marquezo romaną „Meilė choleros metu“. 

Tačiau bevaikė Marusia į Lindą žiūri kaip į įsūnį, ir motiniški jausmai niekuomet neperauga į jokius kitus. O pats Lindtas pernelyg negalvodamas metasi į trumpalaikius romanus, kol vieną dieną įsimyli jaunutę Galiną ir visiškai pameta dėl jos protą. Dėl jos, šios iliuzinės meilės, jis gali griauti kitų žmonių likimus, jis myli egoistiškai ir pasėja nelaimes kelioms kartoms. 

Galiausiai Lindtas, buvęs meilės, paskui jos griovimo simboliu, tampa ir išgelbėtoju, – per visą amžių sukęsis ratas užsidaro

Lindto išsirinktoji Galina nekenčia jo pačia tikriausia neapykanta ir laukia jo mirties, pasiruošusi šią neapykantą, būties niūrumą perduoti ir kitiems – tiek savo sūnui, tiek anūkei Lidočkai, genialiai balerinai, taip pat pažymėtai sielvarto, netekties ir liūdesio žyme. Šios, trečiosios, Lindto moters pasaulyje itin ryški namų kaip išsigelbėjimo, kaip saugumo tema, dėl jų herojė gali kentėti ir meilės nebuvimą ir bet kokių ambicijų atsisakymą. 

Galiausiai Lindtas, buvęs meilės, paskui jos griovimo simboliu, tampa ir išgelbėtoju, – per visą amžių sukęsis ratas užsidaro. Kaip sako autorė, galų gale tai yra knyga apie nemirtingumą: „Man atrodo, kad knygoje svarbiausia yra tai, kad kažkuria prasme Lazaris Lindtas iš tiesų nemirė tam, kad vėliau prisikeltų. Jis liko nemirtingas – tačiau ne todėl, kad buvo genialus mokslininkas, o todėl, kad mokėjo mylėti, nors ir ne visuomet laimingai. Būtent ši meilė – labai skirtinga, trims skirtingoms moterims – ir padovanojo jam nemirtingumą. Romane labai daug meilės istorijų, daug meilės – ne visuomet laimingos, ne visuomet pavykusios, tačiau būtent meilė suteikia prasmę viskam. Ir jeigu nėra meilės, nei didžiuliai turtai, nei valdžios pripažinimas, nei šlovė – niekas nepadaro herojų laimingais“. 

Ši knyga labai jautri, vietomis sentimentali, tačiau galinti būti ir žiauri. Herojų paveikslai čia įdomūs, ryškūs, besivystantys – kad ir tas pats Lindtas, knygos pirmojoje pusėje traukiantis savo drąsiu charakteriu, bravūra ir pasiaukojimu, vėliau sukelia atstūmimo jausmą, sunku vienareikšmiškai vertinti ir šaltosios Galinos personažą – viena vertus, tai herojė, įkūnijanti visas neigiamas žmogaus savybes, kita vertus, tai – sulaužyto likimo žmogus, turintis viską, išskyrus meilę. Vadinasi, neturintis nieko. 

Ir nors autorė sako, kad pirmiausia ši knyga yra apie meilę, „Lazario moterys“ nėra vien tik aistros žemėlapiai – tai ir kelionė į mokslo pasaulį, siekis įsigilinti į skirtingų epochų tipiškus personažus (labai tiksliai, išraiškingai pavaizduota Lidočką globojanti šeima – buvę uolūs sovietų sistemos mėgėjai, nesunkiai pereinantys prie disidentinės literatūros, o iš tiesų labiausiai trokštantys paprasto gyvenimo ir tikrumo), tai, kaip jų elgesį keičia istoriniai sukrėtimai. 

Atskiro paminėjimo verta ir knygos kalba – ji turtinga, sodri, autorė specialiai pasirinko kiek senamadišką kalbėjimo būdą, prie kurio galbūt iš pradžių reikia laiko priprasti, tačiau vėliau būtent toks pasakojimo būdas nardina į šios sagos atmosferą. Kai kas lygina šį pasakojimą su Michailo Šiškino epistoliniu romanu „Laiškų knyga“. Gal šie panašumai kyla ir dėl to paties vertėjo darbo? Abu šiuos romanus vertė Sigitas Parulskis, ir šis jo vertimas vėlgi puikus. 

Tai originali, įžvalgi ir psichologiškai labai stipri knyga. 

Interviu su rašytoja galite perskaityti čia. 

Daugiau knygų recenzijų. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min