Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. Melancholija tarsi epochų veidrodis: laimė būti liūdnam

melanch
melanch
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Švedų mokslininkės Karin Johannisson knyga „Melancholijos erdvės. Apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą vakar ir šiandien“ – tamsiosios žmogaus pusės genezė. Nagrinėdama, kaip keitėsi melancholijos sąvoka skirtingose epochose, kaip kito jos požymiai, autorė daro išvadą, jog melancholija susiranda būtent tokią formą, kokią siūlo laikmetis. Ir toli gražu melancholija nereiškia vien tik rezignacijos ir kančios – autorės pateikiami garsių kūrėjų pavyzdžiai aiškiai liudija, jog tamsa visuomet rinkdavosi kūrybingas asmenybes ir nors kartais stumdavo jas link bedugnės krašto, kartu tapdavo ir pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu. Kaip sakė Victoras Hugo, melancholija tai „laimė būti liūdnam.“

„Žmonių ašaros – nekintamas dalykas“, – sakė Samuelis Beckettas. Ir nors melancholija ir liūdesys apsėsdavo žmones visose epochose, smarkiai skirdavosi ne tik tai, kaip šis dvasios nirimas į tamsą buvo suvokiamas visuomenėje, bet ir tai, kokiomis formomis, baimėmis ar fobijomis tai pasireikšdavo. „Fobijos, kitos baimės formos yra laikmečio veidrodis“, – rašo švedų mokslininkė K.Johannisson, kurios knygą išleido leidykla „Baltos lankos“.

Šioje knygoje autorė tarsi siekia dviejų tikslų. Pirmasis – bandymas užčiuopti, apibūdinti, klasifikuoti patį melancholijos jausmą, suvokti jo raidos etapus bei kitimą, antrasis – pastangos įvertinti tai, kokiu būdu melancholija kartu ir atspindėdavo tam tikrą laikmetį ir buvo sąlygojama jo kultūrinių, socialinių ypatumų.

Autorė daro išvadą, kad nors melancholija fiksuojama nuo senų laikų, kai kurie jos požymiai būdingi tik dabartinei epochai (pavyzdžiui, nuovargiui didesnis vaidmuo tenka šiuolaikiniuose melancholijos pavidaluose, o senuosiuose jo išvis nebūta), tam tikras laikmetis prisiima tam tikras emocines struktūras. „Optimistinis ir racionalus laikmetis gali aukštinti jausmų kontrolę, nujaučiantis krizę – atvirkščiai, depresiją iškelti iki kultūros sindromo“, – rašo tyrinėtoja, teigianti, kad senieji būdai, kaip būti nelaimingu, pradingsta ir atsiranda vis nauji.

Melancholija gali būti juoda kaip savižudybė, pilka kaip depresija, balta kaip tuštuma ir mėlyna kaip nuotaikaMelancholiją apibūdindama pagal Sigmundo Freudo koncepciją (kuris šią būseną apibrėžia kaip netektį – kuomet žmogus kažko netenka, tačiau nežino, kas tai yra), autorė išskiria melancholijos dimensijas, jos raidos stadijas (nuo laikmečių, kai ji buvo suvokiama kaip yda, egzistencinė drama, nagrinėjama biologizuotai ar iš psichologinės pusės) ir kategorizuoja melancholią į tris pagrindinius etapus, priskirdama jiems ir skirtingas spalvas – ikimodernioji melancholija (juoda), modernioji melancholija (pilka) ir postmodernioji melancholija (balta). „Melancholija gali būti juoda kaip savižudybė, pilka kaip depresija, balta kaip tuštuma ir mėlyna kaip nuotaika. Ji gali pasirodyti kaip baimė, nuobodis, ilgesys, nuovargis, tuštuma, nerimastingumas ar priverstinis malonumų ieškojimas. Tačiau joje visada glūdi viena apibrėžta tema , – stygius arba netektis“, – rašo K.Johannisson. Pateikdama istorinius pavyzdžius, ji įrodinėja, kad melancholija gali užvaldyti ne tik individus, bet ir grupes, klases, miestus ar ištisas visuomenes.

Beje, autorė ne vieną kartą šioje knygoje pabrėžia, kad melancholija neturėtų būti painiojama su depresija, tai visiškai skirtingi jausmai. „Melancholija yra kultūrinė kategorija, o depresija yra liga, apibrėžiama pagal šiuolaikines medicinos prielaidas. Melancholija yra iškalbinga, depresija yra tyli“, – konstatuoja autorė, teigianti, jog paversta depresija melancholija tampa pralaimėjimu.

Didelis šios knygos privalumas yra tas, kad autorė pateikia konkrečių pavyzdžių, kaip melancholija įtakojo žymiausius kūrėjus – nuo Franzo Kafkos iki Rainerio Marios Rilke, Maxo Webberio, Virginios Woolf ar labiau šiuolaikiškų pavyzdžių – savidestrukcijos kamuojamo „Joy Division“ lyderio Iano Curtiso ar „Nirvana“ įkūrėjo Kurto Cobaino (tiesa, pastariesiems veikale skiriama nedaug dėmesio, labiau koncentruojamasi į ankstesnių laikų kūrėjus). Taip autorė sugeba analitinį pasakojimo būdą paremti konkrečiais melancholijos apraiškos pavyzdžiais ir pateikti tokios informacijos apie žinomus kūrėjus, kokios kažin ar galima lengvai rasti kitur.

Tiesą sakant, skaitant knygą susidaro įspūdis, kad didžioji dalis žymiausių kūrėjų buvo apsėsti nerimo ir baimės- tiesa, kiekvienas savaip. Tyrinėtoja teigia, kad melancholija, nors ir sukelianti skausmą ir kančią, iš tiesų nutvilko visas kultūros sferas ir padarė įtakos jai kur kas daugiau nei daugelis kitų jausmų (gal išskyrus meilę).

Perskaitę šią knygą daugelis, matyt, kitaip pažvelgs į nerimo, baimės, nevilties jausmus. Griaudami jie kartu ir kuria. Kaip teigė Reineris Maria Rilke pradedantiems autoriams – neuždarykite niūrumui gyvenimo durų, nes niekada nežinote, kaip ši būsena gali pasidarbuoti jūsų labui. 

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min