Kai kas linkę šią M.Ondaatje, kuris labiausiai išgarsėjo kūriniu „Anglas ligonis“, knygą vadinti pusiau autobiografine. Iš tiesų, autobiografinių motyvų šioje knygoje esama – „Kačių stalo“ siužetinė ašis yra pagrindinio herojaus berniuko kelionė laivu iš Šri Lankos į Angliją, o vėliau herojų sutinkame jau gyvenantį Kanadoje. Paralelės akivaizdžios – M.Ondaatje vaikystėje irgi keliavo laivu iš Šri Lankos į Angliją, o vėliau persikėlė į Kanadą. Tačiau duodamas interviu rašytojas sakė, kad nors patyrė tokią kelionę, jos beveik nepamena, nes tuomet jam buvo 11 metų. Tad visi čia aprašyti įvykiai – tik fantazijos vaisius. Bent jau taip sako autorius.
Laivas „Oronsėjus“, kuriame per trijų savaičių kelionę laivu berniukai patiria brendimo atradimus, - savotiškas mikrokosmosas, pasaulio modelis, kuriame vaikai susipažįsta su žmonėmis, pakeisiančiais jų gyvenimus. Jie čia susiranda draugų, bendrauja su ekscentriškais keistuoliais, stebi kasnakt išvedamą pasivaikščioti kalinį ir patiria pirmuosius erotinius, dar sunkiai įsisąmoninamus jaudulius. Kelionė, kuri turėjo būti nekaltas, paprastas vaikystės tarpsnis be jokių netikėtumų, tampa pamatu naujam gyvenimui, o sutiktieji žmonės palydi į suaugusiųjų pasaulį būdais, kuriuos galima suvokti tik vėliau.
„Kačių stalas“ – tai vieta laive, kuri čia laikoma mažiausiai prestižine, labiausiai nutolusi nuo kapitono stalo. Tuo lyg ir nubrėžiama berniukų ir juos supančių žmonių vieta laive – jie tarsi yra kiek atokiau nuo visuomenės normų, kartu su tuo įgyjantys ir laisvės elgtis taip, kaip nori. Berniukų apsuptyje – personažai, vienas keistesnis už kitą. Tai ir į pensiją išėjęs laivų ardytojas Nevilas, charizmatiškas orkestro muzikantas Mazapa, laive egzotišką sodą gabenantis Danielis, Lasketi, vaikštinėjanti su karveliais kišenėse. Šiame suaugusiųjų pasaulyje save bando surasti ir pagrindinis herojus Maina, keliaujantis laivu iš Šri Lankos pas motiną, kurios beveik nepažįsta, į Angliją, bei laive sutikti jo bičiuliai – nenustygstantis Kasijus bei tylenis Ramadinas.
Autoriaus rašymo stilius – poetiškas, kupinas subtilių niuansų, visuomet paliekantis kažką iki galo nepasakyto, tūnančio teksto nuošalyje
Iš pradžių knygoje aprašoma kelionė laivu atrodo tarsi smagus nuotykis, tačiau vėliau ima smelktis nerimo, plevenantis tamsumos jausmas. Suaugusiųjų gyvenimai, kurie atrodo linksmai keistuoliški, iš tiesų už fasado slepia dramas, nusivylimus, o kartais ir tragedijas. Tai berniukai, kiek tai galima jų amžiui, pamažu ima suvokti dar būdami laive, tačiau tikrąją reikšmę supranta tik praėjus nemažai metų. Vienas tokių stipresnių vėlyvųjų atradimų – Lasketi laiškai, kuriuose ji pasakoja savo aistringo romano ir pažeminimo istoriją ir tai, ką ji matė laive ir nuo ko norėjo apsaugoti į gyvenimą dar tik žengiančius jaunus žmones.
Kaip pasakojo pats M.Ondaatje, jis čia tyrinėja rimtas, netgi liūdnas temas, tačiau norėjo, kad būtų jaučiama ir ta džiaugsminga laisvė, kurią patiria tik vaikai. Tai pereinamasis, suaugimo laikas, savasties ieškojimas, vėliau išaugsiantis į kai ką didesnio, kartu su branda atnešantis ir sunkiai apčiuopiamus rimties, liūdesio jausmus, po daug metų peraugsiančius ir į rezignaciją.
Bene esminė knygoje perteikiama mintis – suvokimas to, kaip praeitis veikia mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, šios knygos herojus pripažįsta, kad vėliau jis vedė tik todėl, kad norėjo būti arčiau žmonių iš savo vaikystės, taip jis jautėsi saugus ir tebesvajojo sugrįžti į tą pasaulį. Praeitis, prisiminimai neišvengiamai grįžta, ir mes mėginame praėjus daug metų tai iškapstyti iš atminties užkaborių, stengdamiesi suteikti jiems prasmę.
Autoriaus rašymo stilius – poetiškas, kupinas subtilių niuansų, visuomet paliekantis kažką iki galo nepasakyto, tūnančio teksto nuošalyje. Tai skaidri ir kartu liūdna knyga apie atradimus, neišvengiamai atnešančius praradimus, mintys apie buvusią laisvę ir tai, kaip mes tampame tokiais, kokiais esame dabar.
