Knygos recenzija. Netipinis Henningo Mankellio detektyvas su politikos prieskoniais

Visų pirma apie knygos pavadinimą. Turbūt nemažai žmonių stebėsis, kodėl pasirinktas Beidžingo pavadinimas, o ne mums labiau įprastas Pekinas. Tačiau leidyklos atstovai aiškina, kad Švedijoje, kaip ir Lietuvoje, vartotini abu variantai ir konkrečiai šioje knygoje buvo dažniau naudotas būtent Beidžingo pavadinimas.

Tačiau tai turbūt mažiausia mįslė, kuria sau galvą kvaršinti turėtų skaitytojas, paėmęs į rankas dar vieną lietuvių kalba leidyklos „Baltos lankos“ išleistą šio autoriaus romaną.

Tie, kas jau skaitė lietuvių kalba jau publikuotus H.Mankellio romanus (tokius kaip „Penktoji moteris“, „Žudikas be veido“ ar „Prieš šalną“) žino, ko daugmaž galima tikėtis iš šio autoriaus – policinio detektyvo, psichologiškai aiškiai pagrįsto ir su kruopščia analize, didelis tempas čia tikrai nėra svarbiausias dalykas, kur kas svarbesnė kuriama atmosfera, dažnai artima nuaro žanrui.

Šios knygos pradžia lyg ir leidžia tikėtis, kad taip bus ir čia, H.Mankellis nenusižengs  šioms klasikinėms taisyklėms. Atokiame kaimelyje randami žiauriai nužudyti 19 žmonių. Skerdynių vaizdai šokiruoja visuomenę (beje, tai H.Mankellio kūriniuose jau buvusi tema – kad ir „Žudike be veido“, kur atokiame kaime įvykdyta žmogžudystė irgi prikausto visos šalies dėmesį ir priverčia susimąstyti, kad saugių vietų  nėra), tačiau, atrodytų, nėra nei menkiausio siūlo galo, už kurio būtų galima užsikabinti, tiriant šį nusikaltimą.

Tačiau tai, į ką neatkreipia dėmesio policija, pastebi teisėja Birgita Roslin. Jai vis aiškesnės tampa sąsajos tarp nusikaltimų Švedijos provincijoje ir viename iš aukos namų rastame dienoraštyje aprašomų įvykių XIX amžiuje JAV, tiesiant geležinkelį. Pamažu aiškėja, kad nusikaltimai Švedijoje gali būti gerai suplanuotas kerštas, pasiekęs aukas iš tolimos praeities.

Vystydamas šią kriminalinę pynę H.Mankellis lieka ištikimas savo istorijos dėliojimo būdui, tačiau situacija ima keistis, kuomet jis nusprendžia romaną nudažyti ir politinėmis spalvomis bei kur kas painesniu siužetu.

Pamažu romano istorija išauga ne tik iš Švedijos sienų (veiksmas vyksta Anglijoje, JAV, Kinijoje, Afrikoje), bet ir ji tampa vis sudėtingesnė, atsiranda vis daugiau siužetinių linijų, užtemdančių pradžioje atrodžiusį pagrindiniu nusikaltimo Švedijos kaime tyrimą. Šis žanras kiek keistokas – pamąstymai apie politinę Kinijos santvarką, jos vietą pasaulio ekonomikoje, diskusijos apie kairiųjų idėjų transformacijas smarkiai sulėtina tempą ir nukreipia mintis. Nenustebčiau, kad dalis skaitytojų, puslapius, kuriuose svarstoma apie tai, kokį kelią Kinija pasirinks ateityje, tiesiog pravers, laukdami, kuo gi „išsiriš“ ta pagrindinė siužetinė linija.

H.Mankellis stengėsi sukurti romaną, kur kas sudėtingesnį nei įprastiniai policiniai detektyvai, tačiau tie daugybė siužeto takų ir veikėjų, atrodytų, sunkiai gula į vieną išbaigtą vaizdą. Tai, kas taip puikiai pavyko Stiegui Larssonui ir kurio įtaką H.Mankellis, matyt, visgi jautė (tiesa, reikia pastebėti, kad H.Mankellis socialines temas savo romanuose nagrinėjo ir anksčiau, taigi, tai tikrai nėra tas „larssomanijos“ atvejis, kai visi rašytojai staiga puolė savo detektyvus perrašinėt pagal daugialypes „Tūkstantmečio“ taisykles), šioje knygoje nėra iki galo įgyvendinta. Tiesa, bent jau man, mėgstančiam detektyvus su egzotikos prieskoniais, šis šokinėjimas laike ir erdvėje nebuvo erzinantis – tiesiog atrodė, kad trūksta kažkokios visas istorijas jungiančios grandies.

Taigi, šis H.Mankellio romanas netipinis, ir galbūt nemažai skaitytojų visgi sakys, jog  pamėgtojo komisaro Valanderio serija įtraukia labiau. Tačiau netipinis toli gražu nėra sinonimas žodžiui „prastas“. Jis tiesiog kitoks. Pabandykite, jeigu norite kitoniško detektyvo.