Vaiva Grainytė, poetė, prozos miniatiūrų ir esė autorė, „Pekino dienoraščiuose“ aprašo savo studijų Kinijoje įspūdžius. Studijas-avantiūrą, šuolį į šalį, kurioje viskas kitaip. Kitokie žmonės, valgis, kitoks klimatas, kitokia pasaulėjauta, medicina, elgesys, kurioje žmonių kiekiai gali išvesti iš proto, lygiai kaip ir transporto sistema, karštis, smogas, kiniški hieroglifai ir gyvenimo bendrabutyje keistenybės.
Visų pirma, kas ši knyga tikrai nėra. Kažin ar ji gali būti kelionės po Kiniją gidas, siūlantis lankytinų vietų maršrutus, nėra tai ir siekis iš šono įvertinti gyvenimą šioje šalyje. Tai tikrai nėra ta įprastine laikoma kelionių literatūra, kurioje skaitant vietovaizdžių aprašymus apima totalus abejingumas ar snaudulys. Perskaitę šią knygą galbūt ir nesužinosite, kuriame restorane geriausi patiekalai ar kuriuos objektus būtina aplankyti, tačiau neabejotinai patirsite buvimo šiame mieste jausmą, milijoninio žmonėmis pergrūsto megapolio atsmoferą su pilnais parkais senukų, atliekančių mankštą, keliones visuomeniniu transportu, kuriame į vieną traukinį telpa visa Lietuva, puotomis virstančius pietumis kiniškuose restoranuose, kičo triumfu, nuostabia Vidinės Mongolijos ramybe, didmiesčių gatvių chaosu ir dar milijonu kitų dalykų.
Skaitydamas „Pekino dienoraščius“ knygą priimi ne tik kaip bandymą suprasti šią šalį, bet ir kaip refleksiją apie autorės vidinius pokyčius, nutinkančius Kinijoje, paties studijavimo egzotiškoje šalyje (nors Kinija pastaruoju metu dažnai pristatoma kaip pakankamai vakarietiška šalis, perskaičius šią knygą tampa akivaizdu, kad egzotikos mūsų akimis žiūrint ten tiek, kad nors samčiu srėbk) universitete įspūdžius, neišvengiamus susidūrimus su kultūriniais skirtumais bendrabučio tautų maišalynėje. Kaip apie šią knygą sakė poetas Donatas Petrošius – išties sunku nuspręsti, ko daugiau šioje knygoje, Pekino ar V.Grainytės.
Kas iš tiesų labiausiai paperka šioje knygoje, tai autorės pasakojimo stilius. Poetiška, gyva kalba, gausybė ironijos, autorė iškerta vaizdingais palyginimais, juodo humoro pliūpsniais (net nepamenu, kada skaičiau taip šmaikščiai parašytą knygą apie kitą šalį, Karlo Pilgingtono juokeliai greta jos atrodo visiškai nevykę) ir kone siurrealistiškais gyvenimo bendrabutyje epizodais bei įsimintinais personažais. Džiugina tai, kad aprašant Kiniją nėra čia jokių klišių ar stereotipų, viskas perleidžiama per kartais melancholišką, beveik visada sarkastišką autorės filtrą. Tai – Kinija V.Grainytės, ir daugiau nieko kito, akimis.
Kartu tai ir labai sąžiningas, intymus pasakojimas, kaip ir priklauso dienoraščiui – su visais džiaugsmais, pakilimais, nuopuoliais, ilgesio Lietuvai priepuoliais, ligomis ir abejonėmis. Nuotaika čia svyruoja nuo ambientinių pasažų iki „Merzbow“ triukšmo ir chaoso.
Nesakyčiau, kad Kinija kada nors buvo ta šalis, kurią norėčiau aplankyti. Perskaičius šią knygą to noro nepadaugėjo (galbūt išskyrus kelias autorės paminėtas vietas). Tačiau kelionė į šią šalį „Pekino dienoraščiuose“ buvo žavinga, ir tikrai praplečianti akiratį apie tai, kas ši šalis yra, ir kas ji tikrai nėra.
Ir belieka tikėtis, kad kelionių knygų žanre, mūsų šalyje išties skurdžiame, ateityje ir toliau bus tokių originalių knygų. Ir sunku patikėti, kad ši knyga išleista tik 800 egzempliorių tiražu.
