Rasos de Silvos gyvenimo užsienyje istorija prasidėjo, matyt, kaip ir nemažai lietuvių. Iširus šeimai, ieškodama būdų, kaip išgyventi viena su dviem vaikais, pedagogė iš Jonavos rajono Rasa nusprendžia išvykti užsidirbti pinigų vasarą į Airiją. Tačiau paaiškėjo, kad vasaros atostogomis gyvenimas Airijoje nesibaigs. Rasai neužteko pinigų grįžimui atgal ir ji liko ten ilgesniam laikui.
Pedagogė, jogos mokytoja Airijoje dirba ne visai sau įprastus darbus – plauna indus smuklėje, dirba draudimo agente ir bando perprasti gyvenimo emigracijoje taisykles, kurios, kaip pasirodo, gali būti visai nesudėtingos. Tiksliau – visai nesudėtingos, jeigu žiūri į tai su šypsena ir bandydamas imti iš gyvenimo tai, ką jis tau duoda, nestokodamas saviironijos ir šilto požiūrio į kitus.
Rasos gyvenimas dar kartą verčiasi sutikus savo meilę ir apsisprendus išvažiuoti gyventi į Braziliją. Nors tai turėjo būti kultūrinis šokas, Rasa ir prie braziliško gyvenimo būdo, visiškai svetimos kultūros prisitaiko puikiai, žiūrėdama į pasaulį plačiai atmerktomis akimis ir stengdamasi įžvelgti įkvėpimą net ir, atrodytų, nelabai reikšmingose smulkmenose. Nors šios knygos pavadinime rašoma „Namų šeimininkės užrašai“, iš tiesų į ką mažiausiai tai panašu - būtent į namų šeimininkės užrašus. Bent jau ne pagal stereotipinį įsivaizdavimą, kaip jie galėtų atrodyti. Rasa pažįsta vietos kultūrą, daug bendrauja su vietos žmonėmis, keliauja, jos pasakojimas kunkuliuoja gyvybingumu ir sąmoju.
Jeigu galvojate, kad apie Braziliją ji rašys taip, kaip įprasta kelionių knygose, klystate. Nes čia galbūt ir nėra itin daug vietos papročių, kultūros, gamtos aprašymų, tačiau daug yra to, kaip tokioje tad svetimoje kultūrinėje terpėje jaučiasi būtent ji, kokios emocijos užvaldo, kas teikia džiaugsmą, o kas varo į neviltį ir kas padeda išgyventi.
Gūdžiausia giria yra ne miškas, o smegenys, kuriose tūno tavo pačios šešėliai - visa kita yra tik veidrodžiai
Įdomios autorės įžvalgos apie tai, kuo skiriasi gyvenimas Brazilijoje nuo Airijos ar Lietuvos, kuo ypatingi žmonių tarpusavio santykiai (pavyzdžiui, apie moterų vietą šeimoje ji rašo taip: „Moters darbas Brazilijoje yra meilė. Jūs tiesiog susižavėję spoksote į savo vyrą, kaip gražiai jis kerta medį, cvaksite liežuviu, kaip jis gražiai groja gitara, ir pritardamos linguojate, kai jis apmoka sąskaitas. Viskas. Daugiau dirbti nereikia. Visa kita tik malonumas vakare“).
Ne viskas Brazilijoje yra džiugu, ne viskas yra karnavalas ir paprastas gyvenimas saulėje. Rasa aprašo šoką, kurį teko įveikti gyvenant džiunglėse ir klimato ypatumus: „Braziliška žiema tai aršiau nei Sibiras, nes tu juk esi karštuose tropikuose, tikiesi iš gamtos kažkokio supratimo ir paguodos, o ne sausroje braškančių panagių ir paryčiais sustirusių pėdų. Imu suprasti, kad nebeturiu norų lūkesčių ar troškimų, tik laukiu lietaus“.
Tačiau Rasa sugeba įveikti ir tai, prisijaukina ir džiungles, vadovaudamasi filosofija, kad gūdžiausia giria yra ne miškas, o smegenys, kuriose tūno tavo pačios šešėliai - visa kita yra tik veidrodžiai.
Nebūtina trenktis į pasaulio kraštą, kad pamiltum save – konstatuoja autorė. Harmoniją, ramybę galime surasti ir nenukeliaudami tūkstančių kilometrų, svarbu gyventi žiūrint į pasaulį su nuostaba ir nesibaiminant pokyčių. Na, o puikiai surašyti Rasos kelionės per gyvenimą, kertant žemynus, įspūdžiai, tikiu, gali paskatinti ir skaitytojus drąsiau ieškoti savo laimės.
