Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija. Salmanas Rushdie „Džozefas Antonas“

Knygos viršelis
Leidyklos „Baltos lankos“ nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Rašytojo Salmano Rushdie pavardė žinoma net tiems, kas nelabai domisi literatūra – po to, kai 1989 metais Irano dvasinis lyderis paskelbė jam mirties nuosprendį – fatvą – jo pavardė atsidūrė pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir žinių laidose. Vėliau S.Rushdie laukė ilgi slapstymosi, kovos dėl fatvos panaikinimo metai, ir būtent jiems skirta ši autobiografinė knyga „Džozefas Antonas“ (lietuvių kalba išleido leidykla „Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Albinas Šorys).

Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“ puslapio socialiniame tinkle „Facebook“ ir sekite naujienas apie literatūras bei dalyvaukite knygų konkursuose.  

S.Rushdie tapo pasauline įžymybe visai ne tokiu būdu, kokiu norėjo. 

Po kelių nelabai vykusių literatūrinių bandymų pasirodžiusi jo knyga „Vidurnakčio vaikai“ pelnė jam literatūrinį pripažinimą, ir nemažai ekspertų mano, kad ji yra geriausia iš to, ką parašė šis autorius (nors drįsčiau su tuo ginčytis - „Paskutinis mauro atodūsis“ bent mane dar labiau pribloškė vaizduotės ir kalbos galia), „Booker“ premiją (vėliau – ir „Bookerių Booker“ premiją, t.y. ji pripažinta geriausia knyga, per visą laiką įvertinta šiuo apdovanojimu), jo vardas imtas rašyti į geriausių XX amžiaus novelistų sąrašus.

Tačiau gana greitai jo vardas tapo puikiai žinomas ir už literatūra besidominčių sluoksnių ribų. 1989 metais Iranas paskelbė jam fatvą ir milžinišką atlygį už mirties nuosprendžio įvykdymą. S.Rushdie ir tų, kas buvo susiję su „Šėtoniškomis eilėmis“ – romanu, kurį Irano ajatola paskelbė įžeidžiančiu islamą – persekiojimas prasidėjo: leidyklos ir knygynai sulaukdavo grasinimų, leidėjai ir vertėjai buvo užpuolami, o patį S.Rushdie ėmė saugoti Didžiosios Britanijos pareigūnai. S.Rushdie pavardė tapo pagrindine žiniasklaidos naujiena, ir požiūriai į tai, kaip reikėtų vertinti „Šėtoniškas eiles“, smarkiai išsiskyrė: vieni besąlygiškai palaikė rašytoją ir padėjo jam ilgai trukusioje kovoje, kiti kaltino jį religinių jausmų įžeidimu, islamistai visame pasaulyje rengė protesto akcijas, na, o žiniasklaida nepavargdavo paskaičiuoti, kiek Didžiajai Britanijai kainuoja S.Rushdie apsauga. 

Slapyvardis – pagarba mėgstamiems autoriams

Apie laikotarpį, kuomet S.Rushdie buvo saugomas, sklido įvairiausios prieštaringos informacijos. Netgi pasirodė knygų apie tai – buvęs policininkas Ronas Evansas, dirbęs vairuotoju saugant S.Rushdie, išleido knygą „Jos Didenybės tarnyboje“, kurioje rašė, kad S.Rushdie nesilaikė elementarių higienos taisyklių, nuolat konfliktavo su jį saugojusiais pareigūnais, o jo santykiai su žmona buvo paremti vien išskaičiavimu. Tąkart S.Rushdie nusprendė to taip lengvai nepalikti ir padavė autorių į teismą – tiek buvęs pareigūnas, tiek leidykla atsiprašė. 

Tačiau galiausiai S.Rushdie nusprendė papasakoti visą istoriją pats – ši sugulė jo autobiografinėje knygoje „Džozefas Antonas“ (taip pavadintoje pagal jo slapyvardį slapstantis– pareigūnai paprašė rašytoją sugalvoti, kokiu vardu jį vadinti, ir šis pasirinko mėgstamų autorių Conrado ir Čechovo vardų derinį).

„Džozefas Antonas“ daugiausia yra skirtas laikotarpiui po „Šėtoniškų eilių“ išleidimo. Rašytojo gyvenimo gyvenimo tarpsnis nuo vaikystės Indijoje iki mokslo metų Didžiojoje Britanijoje, jo kaip rašytojo formavimosi pradžia čia fiksuojami, nors ir labai įdomiai, bet visgi prabėgomis. Kai palyginame su tuo, kiek dėmesio skiriama slapstymosi laikotarpiui, galime sakyti, kad tai tėra įžanga. O gaila, nes S.Rushdie santykiai su tėvais, jo pirmųjų kūrinių pasirodymas aprašyti labai gyvai, įtraukiančiai. Tuo tarpu jau pats slapstymosi  periodo aprašymas neretai kenčia nuo gausybės ne visada reikalingų detalių. Tačiau akivaizdu, kad S.Rushdie tikslas ir buvo ne pasakoti visą savo gyvenimo istoriją, o parodyti, kaip buvo bandoma jį sužlugdyti pasirodžius „Šėtoniškoms eilėms“ ir kaip jam pavyko nepasiduoti. 

„Scanpix“ nuotr./Salmanas Rushdie
„Scanpix“ nuotr./Salmanas Rushdie

Iš pradžių kiek trikdo tai, kad S.Rushdie apie save čia pasakoja trečiuoju asmeniu – už tai jis sulaukė kritikos, neva tai yra bandymas iškelti save ant pjedestalo. Kita vertus, tai yra būdas, kiek tai įmanoma autobiografinėje knygoje, pažiūrėti į save iš šono. 

Akivaizdu, kad šiai knygai S.Rushdie ilgai ir kruopščiai ruošėsi. Stulbina tai, su kokiomis detalėmis, tikslumu S.Rushdie pasakoja prieš daug metų nutikusius įvykius, perteikia tuomet užplūdusias emocijas. Autorius siekė chronologiškai, išsamiai papasakoti viską, kaip buvo, pateikdamas laidų ištraukas, laiškus, laikraščių iškarpas. Tų detalių antplūdžio, dokumentacijos yra tiek daug, kad antroje knygos pusėje net sunku išlaikyti dėmesį. Tačiau čia gelbsti puikus S.Rushdie rašymo stilius, mokėjimas įkvepiančiai pasakoti istorijas. 

Knyga stebina atvirumu

S.Rushdie stebina ir atvirumu. Ne veltui dar knygai nepasirodžius buvo spėliojama, kokia bus jo buvusių žmonų reakcija. Apie savo santykius su jomis, o taip pat kitomis moterimis rašytojas rašo visiškai atvirai, pateikia netgi detalių apie seksualinį gyvenimą, pykčių protrūkius. Kai kurias moteris jis prisipažįsta išties mylėjęs, o kai kurios tebuvo tik įsivaizduojamos, rojaus miražas, nors iš tiesų jų santykiai buvo pragare – toks stiprus tas meilės troškimas. 

Kalbos laisvė yra esmingiausia. Kalbos laisvė yra pats gyvenimas

Nemanau, kad S.Rushdie paveikslas po šios knygos perskaitymo išliks labai vienareikšmiškas. Neretai jis atrodo egoistiškas, savimyla, arogantiškas. Tuo pačiu – ištikimas draugams, kūrybiškas, visa esybe pasiruošęs kovoti už savo idėjas. Skaitant knygą atrodo, kad visas S.Rushdie supantis pasaulis sudėliotas į juoda/ balta kategorijas: tie, kurie jį besąlygiškai palaikė kovoje už teisę egzistuoti „Šėtoniškoms eilėms“, ir tie, kurie nebuvo tokie besąlygiški. Toks įspūdis, kad visus tuos metus S.Rushdie pildė juodąjį savo priešų sąsiuvinį (į kurį pakliuvo ir tokie rašytojai kaip Johnas le Carre) ir dabar atėjo laikas jį išsitraukti. S.Rushdie metasi net į prieštaravimus: jis reikalavo, kad leistų jam laisvai judėti, gyventi kaip normaliam žmogui, tačiau tuo pačiu metu kaip išdavystę vertindavo tai, kad jis gali būti nesaugomas. 

Visą šią istoriją jis suvokė kur kas platesniame kontekste ir pyko, kad ne visi suprato, jog tai ne tik kova už „Šėtoniškas eiles“ ir už jo asmeninę laisvę (ir, žinoma, gyvybę), bet ir už teisę rašyti ką nori, skelbti savo idėjas, nepasiduoti radikalizmui ir įbauginimams. „Kalbos laisvė yra esmingiausia. Kalbos laisvė yra pats gyvenimas“, - rašė S.Rushdie. 

Spalvingas literatūros garsenybių gyvenimas

Žinoma, visų pirma ši knyga skirta tiems, kas domisi S.Rushdie kūryba. Knygoje skaitytojai ras pasakojimų, kaip gimė autoriaus knygos, kas įkvėpė jas, kodėl pasirinktos būtent tokios temos, kas buvo personažų prototipai. Tikras lobis ieškantiems magiškų S.Rushdie istorijų ištakų. 

Eco prisiartino prie jo ir elgėsi nepaprastai mandagiai. Jis išskėtė rankas ir sušuko: „Rushdie! Tai aš – šūdo vertas Eco!“ Nuo tada jų santykiai tapo nepaprastai puikūs

Kartu tai lobis mėgstantiems netikėtas istorijas apie rašytojus. Su pasimėgavimu skaičiau epizodus apie rašytojų susibūrimus, kuriuose – ryškiausios pasaulio literatūros žvaigždės, jis rašo apie netikėtą pokalbį telefonu su Gabrieliu Garcia Marquezu, susitikimus su Susan Sontag, Gunteriu Grassu, Josifo Brodskio ir Czeslawo Miloszo apsižodžiavimą diskutuojant dėl Rusijos literatūros, netikėtai prasidėjusią draugystę su Umberto Eco, kurio knygai „Fuko švytuoklė“ S.Rushdie buvo parašęs labai prastą recenziją („Eco prisiartino prie jo ir elgėsi nepaprastai mandagiai. Jis išskėtė rankas ir sušuko: „Rushdie! Tai aš – šūdo vertas Eco!“ Nuo tada jų santykiai tapo nepaprastai puikūs“), siurrealistinę pažintį su Allenu Ginsbergu („Ginsbergas, avėdamas sandalais ir nešinas maža kuprine, užėjo, įvertino situaciją ir tarė: „Na gerai, dabar mes medituosime“. Jis ėmė rinkti nuo sofų pagalvėles ir dėlioti jas ant grindų. Indas rašytojas pagalvojo: „Tai keista, amerikietis atėjo pamokyti manęs sakyti om šanti om“), ir daugybę kitų. 

Ne taip besižavintys literatūrinėmis istorijomis, čia ras daug ko kito – pasakojimą apie gyvenimą kraustantis iš vieno namo į kitą, nei minutės nepaliekamam apsaugos, kovojant už teisę nukeliauti į savo paties knygos pristatymą, darant tarptautinį spaudimą Iranui, susitinkant su įvairių pasaulio šalių lyderiais, o kartu rašant, įsimylint, auginant vaikus. Tai išties nepaprasta istorija, papasakota nepaprasto rašytojo. 

Tik 1998 metais Irano vyriausybė paskelbė nesieksianti įvykdyti fatvos, ir S.Rushdie sako dabar gyvenantis kaip laisvas žmogus. Tačiau jo istorija liudija, kur gali nuvesti radikalizmas. Ji pamokanti ir naudinga perskaityti ne tik S.Rushdie kūrybos gerbėjams. Faktas, kad S.Rushdie knygas be nuogąstavimų dėl susidorojimo leidžia ir Lietuvoje, liudija, kad S.Rushdie šią kovą laimėjo. 

Daugiau knygų recenzijų rasite čia

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min