„Sniego vaikas“, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Metodika“, pasakoja apie iš civilizacijos į trobelę Aliaskoje persikėlusią gyventi porą. Atvykėliams gamta nepasirodo svetinga. Vyrui tenka nuolatos dirbti laukuose, stengiantis užtikrinti, kad jie galėtų sudurti galą su galu, o moteris pamažu grimzta į melancholiją, abejodama dėl pasirinkimo ir slegiama vis didėjančios vienatvės.
Tačiau ne kova su gamta iš tiesų yra svarbiausia ir sunkiausia – porą visų pirma slegia prisiminimai apie netektį ir užgniaužti jausmai. Pagyvenusi pora taip ir nesusitaikė su vaiko praradimu, o tarpusavio bendrumą pakeitė atitolimas. Praradimo skausmas toks didelis, kad Meibelė ir Džekas apsisprendžia nesileisti į bendravimą su kitais žmonėmis, galvodami, kad atsiskyrimas gali juos išgydyti ir suartinti.
Tačiau tuomet nutinka stebuklas – vieną dieną jie iš sniego nulipdo sniego vaiką. Kitą dieną jo nebėra, tačiau prie trobelės pasirodo mergaitė. Iš pradžių bendravusi su suaugusiais tik iš tolo pamažu mergaitė ima juos prisileisti vis arčiau, galiausiai ateina į trobelę, o Meibelė su Džeku pamilsta ją kaip savo tikrą vaiką.
Tačiau kas yra ši miškuose gyvenanti mergaitė? Išmonė, bėgimas nuo realybės ar iš tiesų gyvas žmogus? Kur baigiasi mitologija ir prasideda realybė? Meibelė prisimena vaikystėje skaitytą rusišką pasaką, kurioje bevaikė pora nulipdo vaiką ir šis tampa gyvas. Tiesa, šios pasakos pabaiga bloga – mergaitė ištirpsta, palikusi senukus tokius pat vienišus kaip ir anksčiau. Nerimas, numanomas praradimo laukimas ima sėlinti greta džiaugsmo, porai būnant kartu su mergaite.
Knygoje autorė sugeba sukurti ypatingą nesitraukiančio liūdesio persmelktą nuotaiką – net ir tuomet, kai viskas atrodo pakankamai gerai, nepalieka laikinumo jausmas, nuojautos apie artėjantį praradimą ir užklumpantis graudulys. Ribos tarp fantazijos ir realybės šioje knygoje išsitrina, ir galiausiai tampa nebe taip svarbu, ar mergaitė yra tikra, ar ne – svarbiau yra tai, ką ši legenda pasako apie pačius herojus, kaip gamta keičia jų suvokimą apie savo vietą joje.
Reikšminga išvalančio, tyro sniego metafora, padedanti nutiesti tiltą tarp svajonių ir realybės, o gražiausias ir visa apimantis Meibelės paveikslas – snaigė, tarsi įkūnijanti visą gamtos ir gyvybės esmę. Kartu tai ir tikrumo, grynumo paieškos aplinkoje, kurioje tampi sąžiningas ne tik su kitais, bet ir su savimi.
Knygoje itin įtikinančiai, poetiškai perteiktas Aliaskos atšiaurus grožis ir izoliacija – skaitydamas tiesiog gali jausti stingdantį šaltį už durų, sniego pusnis, gamtos ciklų kaitą, reguliuojančią žmogaus gyvenimą. Tokiomis sąlygomis telieka vienas kelias – arba surasti savo raktą į šį gamtos pasaulį ir išgyventi, pajausti gamtos grožį, arba pasiduoti. Tokios žiaurios, bet ir gana paprastos taisyklės. Meibelė ir Džekas sugeba rasti savo kelią šiame bauginančiame, o kartu ir nuostabiame pasaulyje, kuriame brutalumas ir žiaurumas egzistuoja greta meilės ir švelnumo.
„Sniego vaikas“ – skaidraus liūdesio ir šalčio persmelkta knyga. Kurią perskaitę, esu tuo tikras, jūs pirmojo sniego lauksite kitaip nei iki šiol.
