Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos recenzija: Tahiro Shaho kelionė po Maroką – svajonių, pasakų ir sapnų pasaulį

salyje
salyje
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tahiro Shaho knyga „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje: kelionė pas Maroko pasakotojus“ – pasakų, kelionės įspūdžių ir pažintinės literatūros rezginys. Rezginys, kuris išlaisvina vaizduotę ir panardina į slėpiningą Maroko pasaulį, kelionė tiek po šį kraštą, tiek po savo dar neatrastą vidinį žemėlapį.

Pastaruoju metu Lietuvoje netrūksta knygų, padedančių mums geriau pažinti arabų kraštų istoriją, kultūrą. Viena iš tokių šalių – kultūriškai itin turtingas ir tradicinį savitumą išlaikęs Marokas.Visai neseniai leidykla „Baltos lankos“ išleido Paul Bowles knygą „Voro namai“, kurioje aprašomas kritinis Maroko istorijos laikotarpis – revoliucijos užuomazgos, tautos skilimas ir smurto protrūkis.

Lietuvių skaitytojams iš knygos „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje “ jau pažįstamas britų rašytojas Tahiras Shahas naujoje leidyklos „Tyto alba“ išleistoje knygoje „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje: kelionė pas Maroko pasakotojus “ taip pat veda mus į Maroko tradicijų lobynus, tačiau tiek jo knygos nuotaika, tiek rašymo stilius smarkiai skiriasi nuo P.Bowles knygos (beje, T.Shaho knygoje vietos skiriama ir tam pačiam P.Bowles – ir tai nenuostabu, žinant, kokį vaidmenį suvaidino šis rašytojas atveriant vakariečiams akis į Maroką). Jeigu P.Bowles knygos iš Maroko – tamsokos, persmelktos egzistencinio nerimo ir neišvengiamybes jausmo, T.Shaho Marokas – kupinas švelnumo, giliai paslėpto grožio ir pasiruošęs atverti savo širdį tam, kas tam yra pasiruošęs.

„Tūkstančio ir vienos nakties šalyje: kelionė pas Maroko pasakotojus“ sunku būtų padėti į kažkokią konkrečią lentyną, ir vargu ar tai yra būtina. Nors ji dažniausiai pristatoma kaip kelionių knyga, manyčiau, tai žanrų ribas drąsiai kertanti literatūra. 2003 metais iš Londono į Maroką persikėlęs  gyventi žurnalistas, kelionių rašytojas, dokumentinių filmų kūrėjas T.Shahas stengiasi ne tik įsmeigti savo žvilgsnį į Maroko tradicijų, kultūros širdį, perteikti Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumus, tačiau ir žvelgdamas į tai mėgina atsakyti į kitus klausimus – kas yra iš tiesų svarbu žmogaus gyvenime, kokie yra žmonių tarpusavio santykiai, kokį vaidmenį vaidina tradicijos. Gilinimasis į Maroko tradicijas autoriui kartu reiškia ir vidinius atradimus.

Knyga „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje: kelionė pas Maroko pasakotojus“ – tai „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje “ tęsinys. Maroke, Kasablankoje jau apsigyvenęs autorius su žmona ir dviem vaikais stengiasi giliau suvokti šio krašto gyvenimą, tradicijas. Rūmų įrengimo problemos jau išspręstos, šeima pamažu pratinasi prie aplinkos ir bando suvokti, koks tas tikrasis Maroko gyvenimas.  O po matomu išoriniu paviršiumi slypi kur kas daugiau, nei galima būtų iš pradžių pagalvoti („Kai apsigyvenome Kalifo rūmuose, jau pčiomis pirmomis dienomis pasijutau tarsi atsidūręs pasaulyje, egzistuojančiame lygiagrečiai mūsiškiam. Maroko Karalystę dengia antgamtinių tikėjimų apsiaustas. Tarsi prieblandos zona ar ketvirtasis matmuo jis prasiskverbia į kiekvieną gyvenimo sritį ir netikėčiausiais būdais paveikia visus“, p. 72)

Vakaruose įprasta mokytis skaitant, o Rytuose žinios perduodamos pokalbiais, iš kartos į kartą

Autorius netrukus supranta, kad vienas iš tokių žingsnių link nematomųjų tradicinių gijų atvėrimo yra vietinės kavinės, kuriose renkasi moterų užguiti vyrai ir pasakoja. Būtent – pasakoja pasakas. T.Shahas suvokia, kad būtent pasakos yra geriausias, o galbūt ir vienintelis būdas surasti tą užslėptąjį Maroką. Mat Rytuose, skirtingai nei Vakaruose, iki šiol išsaugota žodinė, o ne rašytinė kultūra, taip perduodamos tradicijos vienos kartos kitai („Vakaruose įprasta mokytis skaitant, o Rytuose žinios perduodamos pokalbiais, iš kartos į kartą“, p. 311)

Pasakos – tai alegorijos, rytietiškos išminties klodai, jose paslėpta prasmė padeda suvokti aplinkinį pasaulį ir jo prasmę. Įsitvirtinusios galvoje jos pamažu juda, ir vis aiškesnės darosi jų prasmės. Sekdamas berberų tautos papročiu autorius nusprendžia ir pats ieškoti savo širdžiai artimiausios pasakos, galinčios išlaisvinti viduje slypintį pradą.

Širdyje glūdinčios pasakos paieškos T.Shahui tampa ir pretekstu keliauti po Maroką, suvokti, kokia yra kelionių prasmė ir dovana („Tikroje kelionėje svarbūs ne ypatingi įspūdžiai, kuriais apstulbini draugus, grįžęs namo. Tikra kelionė – tai vienišumas, vienatvė, vakarai, praleisti vienumoje, trokštant būti kur nors kirtur. Tik šios akimirkos yra tikrai vertingos. Jos kelia ir pasidižiavimą, ir gėdą, jas įsidedi į širdį“, p. 270).

„Tūkstančio ir vienos nakties šalyje: kelionė pas Maroko pasakotojus“ – daugiasluoksnė knyga. Tai – ir žiupsnis Maroko istorijos, gamtovaizdžių, architektūros aprašymai, pasakojimas apie tai, kaip „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos pateko į Vakarus ir kokią įtaką jos ten padarė. Autorius pasirinkęs nelinijinį pasakojimo būdą, tad mintimis keliauja laiku – nuo dabartinių laikų į ankstesnes keliones po Maroką su tėvu, o jo sutikti pašnekovai prisimena tuos kolonijinius laikus, kuomet čia atvykdavo Vakarų bohemos atstovai, kai legendinėje kavinėje susitikavo Edith Piaf, tas pats P.Bowles ir kiti. Kai Marokas buvo tapęs savotišku hipių, vykusių čia be kita ko ir rūkyti hašišo, traukos centru.

Kartu ši knyga ir šiuolaikinės Maroko kultūros pjūvis. Knygoje su švelniu humoru aprašomi Maroko vyrų ir moterų santykiai, prietarų reikšmė visuomenėje, kartų santykiai, garbės, draugystės suvokimas. T.Shaho sutikti žmonės sielojasi, kad šiais laikais pasakas, žodinę kultūrą išstumia televizija, naująją kartą vilioja jau nebe slėpiningos Fezo senamiesčio gatvelės, o erdvūs nauji daugiabučiai.

Tiesa, nors tradicija pamažu nyksta, magiškų ją liudijančių ženklų vis dar lieka, tereikia gerai paieškoti ir stebėti aplinką atviromis akimis, o dar svarbiau – atviromis ausimis, tuomet, klausant pasakojimų, galima pajusti „ryšį su senoviniu žmonijos paveldu, nemiegančiam protui skirtu svajonių ir sapnų pasauliu“ (p. 164)

T.Shahas mėgina rasti ir bendrumų, ir skirtumų tarp Rytų ir Vakarų pasaulio. Tiesa, dažniausiai darnos, vienovės pojūčius jis labiausiai atranda būtent rytietiškame gyvenimo būde – Maroke kiekvienas taškas tarsi susijęs su visais kitais taškais, čia visuma nusistovėjusi pusiausvyroje, o Vakarai iš pažiūros tarsi atrodo panašiai, tačiau visumos nėra, čia „pasaulis yra nebaigtas“ (p. 239).

Knyga parašyta labai lengvu, grakščiu stiliumi, ją skaitydamas tarsi pats atsiduri vienoje iš tų pasakojamų pasakų. Su tokia meile ir aistra šiam kraštui parašyta knyga, esu tikras, ne vieną įkvėps pakeisti artimiausių kelionių planus ir įrašyti į juos Maroką. Na, o kol kas tiesiog galite atsiversti pirmąjį šios knygos puslapį, ir magiška kelionė prasideda.

Komentarai
Šioje istorijoje Knygos recenzija
Parašykite atsiliepimą apie 15min