Renginyje ne tik knygos autoriai pristatė savo knygas, bet ir savo skaudžiais išgyvenimai dalijosi iš tremties parvežti našlaičiai, skambėjo Šiaulių choro „Tremtinys“, Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos moksleivių, Šiaulių choro „Dagilėlis“, Šiaulių universiteto folkloro ansamblio „Vaiguva“ dainos.
Pristatytos dvi knygos – „Į mielą šalį Lietuvą“ ir „Lietuviai ir muzika Sibire“
Renginio organizatorius buvęs tremtinys inžinierius Romualdas Baltutis teigė, kad šis renginys – šviečiamasis, nes į knygų pristatymą suvažiavo jų autoriai, liudininkai, iš tremties parvežti našlaičiai, kurie pasidalydami savo išgyvenimais pristatė žmonėms kitokią, dar mažai tyrinėtą tremties pusę.
Kai pats gyvenau Sibire, mūsų kaime net 17 metų veikė kapela, kuri savo muzika praskaidrindavo niūrias dienas
„Buvo pristatytos dvi Vilniuje išleistos knygos: R. Racėno „Į mielą šalį Lietuvą“ ir J.Vyliūtės ir G. Kirdienės „Lietuviai ir muzika Sibire“. R. Racėno knyga pasakoja istoriją apie našlaičių grąžinimą į tėvynę įvairiais legaliais ir nelegaliais keliais. Aš pats su vienu iš tokių našlaičių 1941 metais tuo pačiu vagonu keliavau į tremtį. Atsimenu, jis buvo visai mažas, prie mamos krūtinės prigludęs. Antrojoje knygoje „Lietuviai ir muzika Sibire“ aprašomi du periodai, iki Stalino mirties ir po jos. Kai pats gyvenau Sibire, mūsų kaime net 17 metų veikė kapela, kuri savo muzika praskaidrindavo niūrias dienas. Šiame renginyje eksponuojami, kai kurie tremties metu naudoti instrumentai. Iš pirmos tremties originalių instrumentų neišliko, tačiau iš antrosios yra akordeonas, smuikas, gitara. Smuikas turi savo istoriją, vieno mūsų renginio dalyvio senelis buvo smuikininkas, bėgdamas iš tremties jis pasiėmė vienintelį daiktą – smuiką. Tačiau bėglys pakeliui mirė ir dingo, jo anūkas senelio garbei pagamino eksponuojamą smuiką“, – sakė R. Baltutis.
Idėja parašyti knygą – masinė šių dienų emigracija
Knygos „Į mielą šalį Lietuvą“ autorius R. Racėnas aiškino, kad mintis parašyti tokią knygą kilo dėl dabartinės masinės lietuvių emigracijos į svečias šalis. „Šią knygą aš rašiau atsižvelgdamas į dabartinę masinę emigraciją iš Lietuvos, o kadaise buvo galingas srautas norinčių kad ir labai sunkiomis sąlygomis grįžti į Lietuvą. Knyga „Į mielą šalį Lietuvą“ tarsi kontrastas visam dabartiniam emigravimo procesui. Skaitant šį kūrinį atsiveria iki šiol nutylėtas klodas apie tai, kad buvo įvykdytos 6 didžiulės ekspedicijos į tolimiausius Tarybų Sąjungos regionus, iš kur pasišventę žmonės į Lietuvą parvežė našlaičius. 1946 metais nebuvo lengva keliauti, net rizikinga, tačiau vedami patriotizmo žmonės važiavo, vargo, rizikavo. Šios kelionės buvo ne tik moralinė atsakomybė vaikus parvežti, bet ir kriminalinė, o jei jie pasimes, o jei numirs, o jei susirgs. Ir nežiūrint į tai vis dėlto atsirado labai nemaža grupė žmonių, kurie tą vaikučių parvežimą organizavo. Parvežtus našlaičius giminėm išdalijo, o kurie nerado giminių arba jų artimieji nepanorėjo išlaikyti, tai vaikų namuose užaugo. Buvo ir tokių atvejų, kad našlaičiai grįžę į Lietuvą vėl pas tėvus atgal į tremtį iškeliavo, nes tėvynėje nepritapo. Bet tokių vargšų nebuvo daug“, – tikino R. Racėnas.
Našlaičių tremtį lydėjo badas ir mirtis
Savo skaudžia patirtimi pasidalijo viena iš renginio dalyvių, į Lietuvą parvežta našlaitė Meilutė Raštikytė.
„Knygoje „Į mielą šalį Lietuvą“ aš nebuvau paminėta, nes mane ir sesutę parvežė visai kitokiu keliu. Mus pargabeno valdžios įsakymu tam, kad sugautų tėvelį, kuris tuo metu jau buvo Vokietijoje. Mama buvo suimta ir uždaryta į sunkiųjų darbų kalėjimą Kaune. Iš Lietuvos išvežė mane, sesutę, dar vieną sesutę 1-erių metų ir senelius. Senelis Motiejus Smetona buvo prezidento Antano Smetonos brolis. Visus mus ištrėmė 1941 birželio 14 dieną. Kelionė buvo labai ilga ir sunki, ypač mažajai sesutei, kuri tik atvykus mirė. Po metų mus iškėlė į kitą gyvenvietę, kur visai nebuvo lietuvių. Tikriausiai taip pasielgė nenorėdami, kad mums kas padėtų. Mes visi buvome nedarbingi – aš su sesute mažutės, močiutei buvo 80 metų, o senelis miręs. 1946 metais valdžia nusprendė parvežti mūsų nedidelę šeimyną į Lietuvą. Keliavome atskirai, ne su kitais vaikais. Vežant mus fotografavo, aprengė gražiais rūbeliais, paliukais, skrybėlaitėmis. Buvome labai plonos, tik pilvai nuo bado ištinę, bet nuotraukose atrodėme storos, gražios ir sveikos. Šių nuotraukų tikslas buvo parodyti jas tėveliams, kad vaikai parvežti, jie yra sotūs, jais rūpinamasi. Tačiau tėveliai suprato, kad tai buvo planas, suregztas tam, kad juos suimtų, todėl jie negrįžo. Dėl šios priežasties mane ir sesutę nusprendė vežti atgal, bet tada jau padėjo Lietuvos žmonės, kurie mus abi paslėpė. Aš iš Kauno atsidūriau Joniškio rajone, o sesutė – Žemaitijoje. Buvo padirbti dokumentai ir Raštikytesvisi užmiršo, su tais dokumentais slapstėmės penkerius metus“, – skaudžiais išgyvenimai dalijosi M. Raštikytė.
Tremtis – žala muzikinei kultūrai
Knygos „Lietuviai ir muzika Sibire“ bendraautorė muzikologė J. Vyliūtė teigė, kad knygų,
kuriose pasakojama apie tremtį, lageryje kentėjusius žmonės, jų prisiminimus, yra labai daug ir čia jau nebėra kažko naujo, todėl jai kilo idėja į visą tai pažiūrėti kitu, muzikiniu kampu.
„Kadangi pati esu muzikologė, man kilo mintis parašyti apie muzikus, kurie nukentėjo tremtyje, kurių gyvenimai sulūžo. Norėjosi juos visus surinkti į vieną vietą ir parodyti, kokia didelė žala buvo padaryta Lietuvos muzikinei kultūrai. Aš pati rašiau apie profesionalius muzikus, kurie gyveno tremtyje, o mano kolegė G. Kirdienė aprašė saviveiklininkų, mėgėjų muzikų gyvenimą ir veiklą tremtyje“, – aiškino J. Vyliūtė.
Muzika tremtiniams padėjo išlikti žmonėmis
Knygos „Lietuviai ir muzika Sibire“ bendraautorė G. Kirdienė tikino, kad šioje knygoje
pasakojama muzikinė tremtinių istorija.
Dainuodami žmonės rizikuodavo iš tremties patekti į lagerį, kuriame galėjo praleisti 10 ar net daugiau metų
„Knygoje rašoma apie lietuvius, kurie buvo jėga išvežti į Sibirą, kankinami, žudomi, naikinami, bet nepaisant to išliko labai didžios dvasios. Muzika jiems buvo tai, kas padėjo išlikti žmonėmis. Kaip sakoma, be dainos nebūtų žmogaus. Išlikti žmogumi tokiomis sunkiomis sąlygomis buvo labai sunku, o išlikti tokiu žmogumi, kuris išsaugo savo kultūrą, kalbą, muziką ir viltį grįžti į Lietuvą, dar sunkiau. Išvežant tremtinius į Sibirą, jiems pasakydavo, kad jie čia atvyko visam gyvenimui, buvo liepiama kurti mišrias šeimas su rusais ir nesitikėti sugrįžti į tėvynę. Tradicinė kultūra buvo visiškai uždrausta, buvo draudžiama švęsti šventes, dainuoti lietuviškas dainas. Dainuodami žmonės rizikuodavo iš tremties patekti į lagerį, kuriame galėjo praleisti 10 ar net daugiau metų. Žiauru, kad žmonės žūdavo už dainą. Todėl 1941 metais ir vėliau tremtiniai užsidangstydavo langus, susistatydavo sargybinius, kurie stebėdavo, ar niekas jų neseka, neskundžia, ir vis tiek dainuodavo ir švęsdavo tradicines lietuvių šventes. Taip pat buvo rengiami pasilinksminimai jaunimui, nes jiems buvo labai svarbu kartu sueiti, bendrauti, sukurti tarpusavio ryšį. Mes tik įsivaizduojame, kad tremties dainos – tai liūdnos, lyrinės dainos, bet iš tiesų šokiai, instrumentinė muzika buvo taip pat labai svarbi tremtinių kultūrinė dalis, nes žadino jų gyvybines jėgas, leido tarpusavyje bendrauti.
Kai kurie faktai iš tikrųjų pribloškiantys – jei tremtiniai matydavo, kad kažkas iš kalinių yra gabus ir gali muzikuoti susidėję jam nupirkdavo muzikos instrumentą. Pavyzdžiui, vienam tremtiniui likimo draugai nupirko akordeoną net už 4 tūkstančius rublių, tačiau šio žmogaus likimas buvo trumpas, nes jis mirė nuo kraujo vėžio. Skaudu, kad tremtiniai ne tik buvo liaudies priešai, bet ir niekas jų nelaikė žmonėmis. Dėl šios priežasties jie buvo vežami gyvuliniuose vagonuose, buvo tikima, kad jiems nereikėjo nei oro, nei vandens, nei šviesos, nei vietos atsisėsti. Tačiau tremtinių muzika priversdavo prižiūrėtojus suvokti, kad tai yra žmonės, ir keliaujant tam vagonui, kuriame skambėdavo muzika ar dainos, net leisdavo vandens atsinešti“, – sakė G. Kirdienė.
