-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Knygų recenzija. Ferdinando ir Pū iliada ir odisėja

Kartais pagalvoju, kad šiuolaikinę vaikų literatūrą galima palyginti su dangumi – čia plaukioja daug visokio dydžio ir formos debesėlių, kuriais gėrimasi, nepastebima arba piktinamasi, jei tas debesėlis tamsus ir atneša smarkaus lietučio. Kartais šioje padangėje įsižiebia žvaigždės. Ir nors žvaigždėms iš mūsų, pasak Mažojo Princo, jokios naudos, tačiau norisi jomis gėrėtis. Tad ir pasigėrėsiu tokiomis žvaigždelėmis vaikų literatūros padangėje – Linos Žutautės dilogija „Ferdinandas ir Pū“ ir „Ferdinandas ir Pū. Kelionė į Australiją“.
Knygos viršelis
Knygos viršelis / Leidyklos „Alma littera“ nuotr.

Personažai. Šiek tiek išpuikęs ir savanaudis, garbėtroška katinas Ferdinandas ir mažas mielas ištikimas ir truputį naivokas šunelis Pūkselis, dėl savo mažumo ir katino tingumo ištarti visą vardą vadinamas tiesiog Pū, – kuo jie skiriasi nuo galybės kitų šunų ir katinų (galime prisiminti tiek lietuvių klasiką – nuo „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galo“, Liudo Dovydėno „Katino sodo“ iki Jono Avyžiaus „Bardo nuotykių ir žygių“ ir galybės kitų, tiek užsienio – nuo Jacko Londono „Baltosios ilties“, Erico Knighto „Lesės“, Tjorvenės Bocmano iš Astridos Lindgren „Mes varnų saloje“, iki  mielojo katinėlio Finduso iš Sveno Nordqvisto knygelių apie Petsoną ir Findusą serijos, Vinio Diksio iš Kate DiCamillo „Jei ne Vinis Diksis“ ar Šuns iš Christine Nöstlinger knygos „Ateina šuo!“), kuriais mirgėte mirga vaikų literatūra? Jie džiugina savo išbaigtumu ir puikiai pasiekta pusiausvyra tarp realios šunų ir katinų elgsenos perteikimo (šaunus vaizdelis iš sąvartyno gyvenimo, kai Pū slepia maisto „atsargas“, kurias vėliau atsikasa ir suvalgo, o katinas, pamiršęs bet kokias draugystes, tas atsargas vagia; Pūkselis niekad nepamiršta pavizginti uodegytę, katinas niekad nepamiršta, kad jam nereikia draugų, „gerai ir vienam pačiam“ – kas turi augintinių, tikrai ne kartą nusišypsojo atpažinę jiems būdingą elgesį) ir suteikimo žmonėms būdingų savybių (jie kalba, skaito, kartais nusikvatoja ar „mosteli“ letenėle, svarsto, kas mandagu ar ne,  taip priartinami prie žmonių pasaulio, juk naminiai gyvūnai tokie ir yra – priklausantys dviem pasauliams iš karto).

Neabejoju, kad Pū iškart užkariauja mažųjų skaitytojų širdis (užkariavo ir mano, nors aš jau seniai išaugau iš „mažųjų“ kategorijos), o Ferdinandas žavus savo nepriklausomybe ir juokingu pasipūtimu, jam dar reikia suprasti, kas gyvenime svarbiau – šlovė ar draugystė, žygdarbiai ar namai. Visi kiti personažai jiems padeda arba trukdo, yra ryškūs ir įsimenami – apie ūsus svajojantis apgavikas zuikis Plovas, vertelga ežys Kanceliarijus, žavusis poetas briedis „Raguolis“, intrigantė varlė Pliarutė ir t.t., ką jau bekalbėti apie vištą Petuniją, kuri antrojoje dalyje tampa didžios kelionės inspiratore ir dalyve.

Dvi „Ferdinando ir Pū“ dalys – dvi kelionės: pirmojoje ieškoma namų, antrojoje – gyvenimo prasmės

Kelionės. Kelionių motyvas yra senas kaip pasaulis, ne veltui šio rašinio pavadinimas nurodo į Vakarų grožinės literatūros pradžią – viskas prasidėjo nuo kelionių! Dvi „Ferdinando ir Pū“ dalys – dvi kelionės: pirmojoje ieškoma namų, antrojoje – gyvenimo prasmės, namai randami, o su prasme šiek tiek sunkiau, Ferdinando žodžiais tariant: „Kai jos nėra, jautiesi blogai. O kai tik imi jaustis geriau, ji staiga ima ir išgaruoja“. 

Nepaisant to, abi kelionės pilnos nuotykių, išbandymų, labai dinamiškos, o svarbiausia – jų metu pagrindiniai veikėjai vis kažką naujo supranta, atranda, išgyvena vidines transformacijas, ypač Ferdinandas ir Petunija. Pū, berods, yra ištikimybės ir pastovumo įsikūnijimas, pagrindinių vertybių – draugystės, ištikimybės, teisingumo, meilės namams ir artimiesiems – reiškėjas. Autorės užmojis – kalbėti vaikams apie esminius, gilius dalykus, tokius kaip gyvenimo prasmė, ‒ rizikingas, bet pavykęs, ir tuo galima tik džiaugtis! 

Lina Žutautė puikiai susitvarko su ypač svarbiu vaikų literatūros dėmenimi – didaktika, moka pateikti ją žaismingai ir įtaigiai, ji nekrenta į akis, bet tuo pačiu yra neabejotina kūrinio ašis. Kad ir „smegenų džiovyklės“ – televizoriaus – žiūrėjimas: jokio tiesioginio smerkimo, jokio aiškinimo, kaip tai nenaudinga, gadina akis, nelavina mąstymo ir t.t., atvirkščiai – Ferdinandas tiek sužino žiūrėdamas televizorių! Tačiau visa tragikomiška kelionė į Australiją ir nelabai džiuginanti jos pabaiga geriau už bet kokius pamokymus demonstruoja, kad nereikia tikėti tuo, ką pamatai per televizorių, o tuo labiau leistis į beprotiškus žygius ieškoti neaišku ko. Tam reikia talento!

Visuomenės skauduliai, ekologinės problemos. Sąvartyno gyvenimas (taip taip, gy-ve-ni-mas: „Kažkas visą laiką vaikščiojo aplinkui, šnabždėjosi, bildėjo ir šiugždėjo. Kažkas ritosi žemyn, bumbsėjo ir gailiai cypavo.“); miškų teršimas; vartotojiškumas; išmesti niekam nebereikalingi gyvūnai, kurių „šeimininkai“ nesuka galvos, kaip juos apgyvendinti kitur, tiesiog išmeta ir tiek, o tada jau „pilvas pats parodo reikiamą kryptį“; našlaitis berniukas, iš kurio šunų nekenčianti globėja atima mylimą šunelį; senelis, turintis išsikovoti vienintelį anūką, kad galėtų gyventi kartu; patyčios dėl vardo, dėl išvaizdos, ūgio, skirstymas į savus ir ne, šaunius ir ne, ‒ kažkur girdėta, ar ne? Visi šie skauduliai kamuoja mūsų visuomenę ir labai džiugu, kad autorė neužsimerkia ir nespalvina savo vaizduojamo pasaulio rožinėmis spalvomis. Kartais jis pavojingas!

Reikia būti budriam ir ne visais sutiktais nepažįstamaisiais pasitikėti – tai irgi labai gera pamoka. Ypač ryškus žmonių ir gyvūnų santykio, pastarųjų dažnai apgailėtinos padėties apmąstymas, akcentavimas, kad ne gyvūnai, o neatsakingi žmonės teršia gamtą, pastebima ir miesto bei gamtos prieštara. Štai vieno personažo – katino Šmikio – vardu išsakomas, tikiu, ne vieną kamuojantis klausimas apie miesto aplinkos tapimą ne-gyvenama ir žmogaus vaidmenį reguliuojant gyvūnų populiaciją: „Buvau aš tame mieste. Ir ką? Visi tik važiuoja ir važiuoja, eina ir eina, tik škac ir škac. Nei padainuosi vakarais, nei ėst normaliai gausi, vis kas nors taikosi atimt paskutinį kąsnį, jokios pagarbos. Ir dar atvažiuoja visokie su tinklais ir vaikosi, atseit – teršiu miestą. O patys tai kiekvienam kieme po kelias didžiules atmatų duobes laiko, dvokia iš ten labiau nei penkiuose Šiukšlynuose, dar dangčiais uždangsto – mano, niekas neužuos. Tfu tokį gyvenimą!“ Taigi katino neapgausi! Neapgausi ir vaikų – jie visada jaučia, kas kalba nuoširdžiai, o kas – meluoja. 

Kalbos vaizdingumas. Abi „Ferdinando ir Pū“ dalys skirtos šiek tiek ūgtelėjusiems mažiesiems skaitytojams. Tai amžius, kai labai svarbu turtinti savo žodyną, ugdyti skaitymo, rašymo, kalbėjimo įgūdžius. Šios knygos tam labai tinka ‒ stilius lengvas, bet žodynas turtingas, gausu vaizdingų aplinkos, išgyvenimų, emocijų aprašymų, originalių palyginimų, pvz.: „Ferdinandas sulaikė kvapą. Tokio jausmo jis dar nebuvo patyręs. Atrodė, kad visi miško medžiai staiga prislėgė katinui krūtinę, kaklą smaugdamas apsivijo klastingas vijoklis, o širdis ištirpo ir ėmė tekėti kartu su ašaromis“. 

Antroji dalis pasižymi naujadarais, tokiais kaip „žygdarbėjai“, su klaidomis parašytas skelbimas ežio Kanceliarijaus krautuvėlėje – puiki priemonė mokytis taisyklingai rašyti, o visas poezijai skirtas skyrius ir jo paslaptingas herojus slapyvardžiu Tarakimantas Blauzdeiva rodo, kad autorė ne tik žaidžia kalba. Suaugusieji tai gali traktuoti ir kaip šiokią tokią poezijos rašymo parodiją – kad ir kaip ten būtų, nusišypsoti jis pravers ir mažą, ir didelį. 

Apskritai kalbos ir knygos reikšmė yra akivaizdi: ežys Kanceliarijus vaikystėje svajojo tapti bibliotekininku, tačiau tapo prekeiviu – kaip jo tėvas ir senelis, tačiau Pūkselio jam asmeniškai sukurtas eilėraštis sukrečia iki pat gelmių, kad net „akyse jam tvenkėsi ašaros“. Galbūt ežio gyvenimą iš esmės pakeis poezija ir Pūkselio nuoširdumas? Būtų neblogai sužinoti apie tai trečiojoje „Ferdinando ir Pū“ dalyje. 

Stebuklinė pasaka?! Skaitydama šias dvi Linos Žutautės knygas vis negalėjau atsikratyti jausmo, kad jos kažką man primena, kažką esminio, tvirtai į sąmonę ar pasąmonę įaugusio, kažką „iš vaikystės“. Jų struktūra kartojasi: pradžioje herojams kažko trūksta (pirmoje dalyje namų, antroje – gyvenimo prasmės), dėl to jie išsiruošia į kelionę, kurios metu patiria išbandymų, atlieka užduočių, pakeliui atsiranda pagalbininkų ir priešininkų, galų gale kelionės tikslas pasiekiamas (tik antrojoje knygoje juo nusiviliama) ir grįžtama namo. Tada prisiminiau visiems pasakų mylėtojams ir tyrinėtojams žinomą rusų mokslininko Vladimiro Proppo veikalą „Stebuklinės pasakos morfologija“. Jame mokslininkas nustatė, kad visos stebuklinės pasakos pagal savo sandarą – vieno tipo, išskyrė apibrėžtą kiekį funkcijų, kurios (su įvairiomis modifikacijomis) rikiuojasi į schemą, kuri taip pat kartojasi. Žinoma, šis skirstymas galioja tik folklorinėms pasakoms, ne literatūrinėms, kokios yra Linos Žutautės pasakos. 

Vis dėlto funkcijos kartojasi (kuriam nors veikėjui kažko trūksta – stygius, tas stygius įvardijamas ir prašoma pagalbos; herojus (Žutautės atveju – du) palieka namus/gyvenamąją vietą, yra išbandomas; atsiranda pagalbininkas/dovanotojas, kuris po išbandymo dovanoja herojui stebuklingą priemonę, kurios dėka įveikiamas kelias (prisiminkime Pūkselį, Raguolį ir eilėraštį, kuris suminkština širdį ežiui Kanceliarijui) ir t.t.) Tai rodo, kad autorė užčiuopė gilesnius dalykus nei vien literatūrinę fantaziją, galinčią nuvesti bet kur. Galų gale, kiekvienos dalies pabaigoje stebuklas įvyksta – randami namai, suprantama, kad gyvenimo prasmės nerasi nei Australijoje, nei kitoje tolimoje šalyje. 

„Kelionėj pažinsi save ir kitus“. Ką gi, belieka pakviesti į kelionę po pasaulį, kuriame netrūks nuotykių ir išbandymų, nusivylimų ir atradimų, tikros drąsos ir išmonės, gyvenimiškos išminties, ištikimų draugų. Juk „plaukt vandenynu, žingsniuoti mišku vienam nedrąsu, bet drąsiau su draugu“. Tad gero kelio! 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius