Turbūt nei vienai iš pastaruoju metu skaitytų knygų negalėčiau geriau pritaikyti pavadinimo „psichologinis trileris“ taip tiksliai kaip Gillian Flynn romanui „Dingusi“ („Alma littera“, iš anglų kalbos vertė Dalia Zaikauskienė). Iš tiesų šios knygos žanrą netgi sunku būtų apibūdinti, mat nors jos pagrindas lyg ir yra detektyvinis siužetas – paslaptingai dingusi moteris – iš tiesų autorė čia kalba apie santuoką, apie manipuliacijas santykiais, neištikimybę, tėvystę, tamsias paslaptis, kurias mes kruopščiai slepiame, susvetimėjimą.
Istorija, kuri prasideda kaip psichologinis romanas su detektyvinias kabliukais, siužetui besivystant įgauna vis tamsesnių atspalvių, o nuotaika primena kai kurių Alfredo Hitchcocko psichologinio siaubo filmų atmosferą. Pati autorė sako, kad jos didžiausias autoritetas yra Agatha Christie, o labiausiai ji mėgsta ne tokias knygas, kuriose į namo langą beldžiasi serijinis žudikas, o tokias, kuriose tikrasis siaubas slypi namuose. Ji sako besilaikanti griežtų detektyvų rašymo taisyklių – vis numesti skaitytojui kažkokių užuominų, ir pabaigęs romaną žmogus gali vėl perversti jį nuo pradžių ir su nuostaba aptikti, kad štai, autorė gi iš tiesų davė nuorodų, tačiau jos prasprūdo pro akis.
Nors jos pagrindas lyg ir yra detektyvinis siužetas, iš tiesų autorė čia kalba apie santuoką, apie manipuliacijas santykiais, neištikimybę, tėvystę, tamsias paslaptis, kurias mes kruopščiai slepiame, susvetimėjimą
Ši knyga pradedama romantiškos šeimos šventės laukimu – Nikas ir Emė ruošiasi švęsti penktąsias savo vestuvių metines. Tačiau Emė netikėtai dingsta, tyrimą atliekanti policija neturi jokių aiškesnių versijų, kas jai galėjo nutikti. Pamažu Nikas tampa pagrindiniu įtariamuoju, jo nekaltumu suabejoja net artimiausi jam žmonės. Prisideda visuomenės, žiniasklaidos spaudimas, ir atrodytų, kad įrodyti savo nekaltumą taps misija neįmanoma. Ar iš tiesų Emė buvo nužudyta?
Pirmoji kūrinio dalis atrodo tarsi apšilimas prieš antrąją. Joje istorija rodoma Niko ir Eimės akimis – Nikas pasakoja apie tai, kas nutiko po nusikaltimo, prisimena, kaip klostėsi jų šeimyninis gyvenimas, o Eimės versija aiškėja iš jos dienoraščio. Abi šios linijos, abu šie pasakojimai juda itin skirtingomis kryptimis, tie patys faktai parodomi visiškai kitomis interpretacijomis – autorė atskleidžia, su kokiu svetimu, nepažįstamu žmogumi dažnai vienuose namuose gyvena sutuoktiniai, kaip jie skirtingai mato pasaulį ir kiek paslapčių slepia. Be jau minėtų santuokinio gyvenimo, tarpusavio santykių problemų autorė neria ir į socialines bėdas (daug dėmesio skiriama nedarbui, ir šioje vietoje autorė Niko personažui, akivaizdu, parinko ir savo biografinių detalių – Nikas yra bedarbis, atleistas iš leidinio, o autorė prieš rašydama šią knygą buvo atleista iš „Entertainment Weekly“), parodo, kas slepiasi už švytinčių fasadų ir turtuolių gyvenimų.
Pirmoji dalis konstruojama iš lėto, su daugybe subtilių psichologinių niuansų, o štai antroji viską staiga netikėtai apverčia. Tuo metu, kai jau įsivaizduoji žinąs, kas gi iš tiesų įvyko, autorė vėl daro staigų posūkį. Pabaiga yra netikėta, intriga išlaikoma iki pat knygos paskutinio puslapio.
Tai knyga ne tik detektyvinių romanų mėgėjams, bet ir mėgstantiems nemenko psichologinio krūvio kūrinius. Autorė originaliu kampu pažiūrėjo į trilerių rašymą ir padarė tai išties išmoningai.
Kita knyga – A.Soderbero „Draugas iš Andalūzijos“ („Alma littera“, iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė), deja, nėra tokia originali kaip „Dingusi“.
Visų pirma reikėtų apibrėžti, kas šis romanas nėra. Jis tikrai nėra tas, kokiu pristatomas šios knygos viršelyje („tai lyg „Mergina su drakono tatuiruote“ ir „Sopranai“ vienoje vietoje“). Visi suprantame, kad tokie palyginimai – tik reklamos tikslams ir nebūtinai turi byloti tiesą, tačiau šįkart palyginimas yra išties ganėtinai netikslus. Šioje knygoje nėra tokio realistiško, gyvo, spalvingo mafijos gyvenimo vaizdavimo kaip „Sopranuose“, o nei vienas iš „Draugo iš Andalūzijos“ personažų nė nepriartėja prie pagrindinių Stiego Larssono kūrinių herojų bei daugiasluoksnių jo knygų istorijų.
Taip, „Draugas iš Andalūzijos“ sukonstruotas kaip tamsių skandinaviškų trilerių ir mafijos istorijų mišinys, įterpiant korupcijos, socialinių problemų, tačiau galutinis vaizdas taip ir atrodo – tarsi būtų rinkinys visko, tačiau nieko pernelyg originalaus. Žinoma, ne visiems kriminalinių romanų skaitytojams to ir reikia.
Taip, „Draugas iš Andalūzijos“ sukonstruotas kaip tamsių skandinaviškų trilerių ir mafijos istorijų mišinys, įterpiant korupcijos, socialinių problemų, tačiau galutinis vaizdas taip ir atrodo – tarsi būtų rinkinys visko, tačiau nieko pernelyg originalaus
Stiprioji šio autoriaus pusė – sugebėjimas aprašyti veiksmo scenas, ir dažnai jos primena filmo scenarijų (kas labai stebinti ir neturėtų, mat autorius be romanų rašymo dirba ir scenaristu). Silpnesnė – personažų kūrimas, jie čia pernelyg šabloniški, stereotipiniai. Net ir mafijos bosas, kurio personažas šioje istorijoje turėjo būti sudėtingiausias (žmogus valdantis nusikalstamą organizaciją, prekiaujančią narkotikais, negailestingai šluojančią konkurentus iš kelios, tačiau kartu ir švelnus, mylintis, visuomet ištiesiantis pagalbos ranką), čia nėra itin psichologiškai įtikinantis ar įdomus.
Šios knygos istorija užsimezga, kai Sofija Brinkman, slaugytoja, viena auginanti sūnų, ligoninėje susipažįsta su elegantišku vyriškiu Hektoru. Jie pajaučia tarpusavio simpatiją, tačiau netrukus reikalai ima komplikuotis, - paaiškėja, kad Hektoras nėra vien tik knygų leidėjas, kaip jis oficialiai prisistato. Jis taip pat vadovauja narkotikų įvežimui iš Paragvajaus. Jo grupuotei kelią pastoja konkurentas – Ralfas Hankė, o į visą šį kruviną nusikaltėlių santykių aiškinimąsi įsijungia dar ir senas Sofijos draugas, užsiimantis ginklų kontrabanda kartu su Rusijos mafija. Na, ir policija, kurios darbo metodai ir tikslai kelia rimtų abejonių. Sofija įmetama į šią mėsmalę, kurioje tenka perkainoti visas savo vertybes.
Knyga įsivažiuoja labai lėtai, ir atrodo, kad autorius visai be reikalo įpynė įvairių šalutinių linijų, tarsi norėdamas sukurti būtent tokį S.Larssono stiliaus inteligentiškesnį trilerį. Ne vienoje vietoje pasakojimas ima buksuoti, tačiau vėliau visgi autorius tikslą pasiekia – siužeto gijos susipina, ir intriga sukuriama visai neprasta. Antroje romano pusėje veiksmo tempas didžiulis, atsiranda netikėtų posūkių, ir viskas, kaip jau minėjau, primena įtempto veiksmo filmą.
Taigi, tai gal ir ne pats originaliausias šio žanro skaitinys, tačiau jei nekeliami minėtieji „Merginos su drakono tatuiruote“ reikalavimai, kriminalinių romanų su mafijos prieskoniais mėgėjams tai gali būti visai įtraukiantis savaitgalio skaitinys.
