Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygų recenzija. Nuo Grahamo Greene'o iki Antrojo pasaulinio karo ir pasakojimo apie prekių ženklų istorijas

Knygų viršeliai
Leidyklos „Sofoklis“ nuotr. / Knygų viršeliai
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šįkart knygų apžvalgoje – nauji leidyklos „Sofoklis“ leidiniai.

Literatūros naujienas sekite ir socialiniame tinkle „Facebook“. Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“.

Grahamas Greene'as „Galybė ir garbė“ (iš anglų kalbos vertė Ona Daukšienė)

Bent jau asmeniškai man, tai – geriausia praėjusiais metais, o gal ir per pastaruosius kelis metus „Sofoklio“ išleista knyga. 

Grahamas Greene'as – vienas žymiausių anglų autorių, ir nors lietuvių kalba yra pasirodę keli jo romanai („Tykusis amerikietis“, „Garbės konsulas“, „Būties esmė“, „Monsinjoras Kichotas“), neišleistų esminių jo kūrinių dar likę nemažai. Ir itin džiugu, kad dabar išversta būtent „Galybė ir garbė“ – nors pasaulyje autorius labiausiai žinomas romanu „Tykusis amerikietis“, būtent šią knygą nemažai kritikų vadina stipriausiu jo kūriniu. Johnas Updike'as, laikęs šį Grahamo Greene'o romaną „mažiausiai anglišku“, vadino jį šedevru, jis įtrauktas į gausybę geriausių XX amžiaus knygų sąrašų.

Teigiama, kad Grahamui Greene'ui šio kūrinio idėja gimė, kai vienas meksikietis papasakojo jam istoriją apie kunigą, kuris buvo toks girtas per krikštijimą, jog berniukui davė mergaitės vardą. Po šio įvykio kunigas pasitraukė į kalnus.

Romano istorinis fonas – XX amžiaus pradžios Meksika, Tabasko valstija. Po revoliucijos čia buvo uždrausta religija ir prasidėjo masinis kunigų persekiojimas. Šiame romane – du pagrindiniai herojai – kunigas, besislapstantis nuo persekiojimo, ir leitenantas, laikantis savo dorovine pareiga sugauti jį ir viešai sušaudyti. 

Kaip ir dažnai pas G.Greene'ą, herojų paveikslai itin daugialypiai, neleidžiantys jų vertinti vienprasmiškai. Kunigas toli gražu nėra visuotinai priimtų katalikiškų vertybių pavyzdys – jis girtuoklis, turi vaiką, o ir jo bėgimas nuo persekiojimo nebūtinai yra noras skleisti tikėjimą ir idėjas – jis bėga gelbėdamas savo gyvybę, kartu jis bėga ir nuo savo paties nuodėmių, netgi nuo bažnyčios. Tačiau knygai besivystant, kunigas tampa atpirkimo simboliu, jo paveikslas, – labai žmogiškas, jaudinantis, tai amžinosios kovos tarp blogio ir gėrio, tarp nuodėmės ir išsigelbėjimo, tarp tamsos ir šviesos įprasminimas. 

Ši knyga yra vienas geresnių visų laikų romanų apie tikėjimą

Leitenanto paveikslas irgi nėra taip jau lengvai patalpinamas į aiškius rėmus. Nors jo tikslas yra žiaurus, pats jis mano taip besielgiantis idėjų vardan, galvoja, kad galima sėti blogį menamo gėrio vardan. Tokių prieštaravimų, paradoksų knygoje apstu, ir būtent jie verčia permąstyti ideologijos svarbą, tai, kokios trapios ir neryškios ribos tarp gėrio ir blogio, kaip nesunku jas peržengti. 

Na, ir žinoma, tai yra knyga apie tikėjimą, apie moralines dilemas. Tai – labai katalikiška knyga, ir galbūt tai gali atbaidyti kai kuriuos skaitytojus, tačiau neapsirikite, Grahamas Greene'as apie tikėjimą rašo toli gražu ne dogmatiškai. Ironiška, kad ši knyga, kuri yra vienas geresnių visų laikų romanų apie tikėjimą, po pasirodymo daugybės krikščionių buvo sutiktas itin priešiškai. Tiesa, Grahamas Greene'as sulaukė popiežiaus Pauliaus VI palaikymo, kuris sakė, kad kai kurios jo knygos neabejotinai įžeis kai kuriuos katalikus, tačiau jis neturėtų kreipti dėmesio į tai.

Belieka pridurti, kad Grahamas Greene'as čia itin vaizdingai perteikia vietos atmosferą (skaitant tai, kaip aprašoma Meksika, man prieš akis iškyla Juano Rulfo romanas „Pedro Paramas“, nors knygos ir visiškai skirtingos stilistikos), jo dialogai – aukštumoje. „Galybė ir garbė“ – viena tų knygų, kurios sąmonėje auga ilgą laiką po perskaitymo ir pateikia minčių, galinčių keisti pasaulėvaizdį. 

Giedrius Drukteinis „Lyderiai: 50 sėkmės istorijų“

Prisipažinsiu, kad nesu didelis gerbėjas knygų, kuriose pasakojamos prekės ženklų, kompanijų atsiradimo istorijos. Tačiau ši knyga visgi įtraukė – žurnalistas, lektorius, komunikacijos ir verslo konsultantas, keturių knygų autorius Giedrius Drukteinis čia apie prekės ženklus ir juos kūrusius žmones pasakoja įtaigiai, gyvai, pateikdamas įdomių, kartais net sunkiai įtikėtinų faktų ar anekdotinių situacijų. Skaitydamas šią knygą pamatai, kad tie produktai ar paslaugos, prie kurių esame pripratę, dažnai turėjo tokius keistus gyvenimus. Arba atvirkščiai – garsaus prekės ženklo istorija iš tiesų yra pakankamai banali. Na, ir pagrindiniai šių istorijų veikėjai – lyderiai. Lyderiai charizmatiški, despotiški, balansuojantys ties pamišimo riba, drovūs ir kuklūs. Jis skirtingi, tačiau visus juos vienijantis bruožas – atkaklus tikėjimas idėjomis, kurios daugeliui aplinkinių tuo metu atrodė kvailos ar neįgyvendinamos. Ir, žinoma, drąsa ryžtis. Kaip rašo knygos autorius, visų jų istorijos „yra odė žmogaus pergalei prieš tingulį, abejingumą, išpuikimą ir bukumą“.

Visų jų istorijos yra odė žmogaus pergalei prieš tingulį, abejingumą, išpuikimą ir bukumą

Šioje knygoje randame beveik visus mums geriausiai žinomus prekės ženklus. Ir ne tik prekės ženklus, bet ir tai, kaip kai kurie verslai neatpažįstamai pakeitė pramogų pasaulį – tarkime, knygoje rašoma apie tai, kaip buvo kuriamas Holivudas, kaip čia gimė žvaigždžių kultas (o juk iš pradžių aktoriams vaidinti filmuose buvo negarbė, jų pavardės net nebuvo minimos titruose), kaip šlovė ir garsių filmų sukūrimas kino kompanijas vesdavo ne tik į šlovę, bet ir bankroto link.  

Autorius aprašo čia ir garsiąją dviejų brolių, įkūrusių sportinės avalynės gigantes, istoriją: tai „Puma“ ir „Adidas“. Jas įkūrę broliai virto didžiausias priešais, per paskutinius 40 savo gyvenimo metų nepratarę vienas kitam nei žodžio ir kuriems didžiausias džiaugsmas buvo brolio nesėkmė.

Vaizdingai čia aprašomas ir „Coca Cola“ karas su „Pepsi Cola“, Hugo Boss flirtas su Hitlerio nacionalsocialistų partija, autorius knygoje rašo apie viešbučių kūrėjus, lėktuvų gamintojus, elektronikos generolus, automobilių, maisto pramonės gigantus, drabužių kūrėjus. Tai – spalvingas, užsispyręs ir lengvai, o kartais ir gana smarkiai išprotėjęs pasaulis. 

Žinoma, knyga visų pirma skirta besidomintiems verslo istorija, tiems, kam įdomu, kas slypi už garsių prekės ženklų, tačiau kartu ji gali būti ir įkvėpimas kažką kardinaliai keisti savo gyvenime. Kaip liudija visos šios aprašytos istorijos, nei vienam lyderiui niekas nieko neatnešė padėjęs ant lėkštutės, daugelis jų žengė į priekį, puikiai žinodami, kad gali viską prarasti. Žinoma, nemažai jų ir prarado. Tačiau kai kuriems pasisekė – įsitikinti tuo tereikia apsidairyti po savo kambarį ir žvilgterėti į savo turimus daiktus.

Laurent Binet „HhhH“ (iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė)

Manau, kad esminis šios knygos vertinimas priklauso nuo to, ar jums patiks šio autoriaus rašymo stilius, istorijos dėliojimo struktūra. Aprašydamas Prahoje įvykdytą operaciją, kuomet atsiųsti iš Londono čekų ir slovakų parašiutininkai pasikėsino į Reinhardą Heidrichą, Čekijos protektorių, pavojingiausią Trečiojo reicho žmogų, gestapo ir nacių slaptųjų tarnybų vadovą, vieną iš Holokausto organizatorių, autorius pasirenka ne tradicinį kelią, o postmodernistinį būdą – jis ne tik pasakoja šią istoriją, bet ir rašo apie tai, ką reiškia pačiam autoriui rašyti šią knygą. Taigi, dažnai tai netgi daugiau ne knyga apie šią operaciją, o romanas apie tai, kaip turėtų būti rašomas toks romanas, su kokiomis abejonėmis ir dilemomis susiduria autorius. Kai kas apibūdina šio romano skaitymą tarsi autorius sėdėtų šalia ir komentuotų tai, kas parašyta – ir tai gana tikslus apibūdinimas. Na, o pats rašytojas knygos viduryje prisipažįsta: „Imu suprasti, aš rašau infraromaną“. Nežinau, ar šis paaiškinimas kažkuo pagelbės. 

Dažnai tai netgi daugiau ne knyga apie šią operaciją, o romanas apie tai, kaip turėtų būti rašomas toks romanas

Aprašydamas scenas, autorius čia pat pateikia savo abejones, ar iš tiesų viskas taip ir galėjo vykti. Toks meta-pasakojimas, kuomet knygos rašymas tampa pačios knygos siužetu, ne visuomet yra lengviausiai skaitomas, nes balansas kartais nėra išlaikomas ir jis atitraukia nuo pačios istorijos. Tačiau pripažįstu – metodas įdomus, ne visai tradicinis ir turėtų itin patikti tiems, kam istoriniai romanai visuomet kelia įtarimų – kur baigiasi autoriaus išmonė, o kur prasideda tikri faktai. Čia ši riba irgi ne visuomet aiški, tačiau autorius bent jau yra sąžiningas, kiek tai yra įmanoma. 

Šioje knygoje autorius, itin kruopščiai ištyrinėjęs istorinius faktus, aprašo Antrojo pasaulinio karo metais Prahoje įvykdytą operaciją: atsiųsti iš Londono čekų ir slovakų parašiutininkai pasikėsino į  vieną žiauriausių Trečiojo reicho žmonių Reinhardą Heidrichą.

Autorius akivaizdžiai yra tiesiog, gerąja prasme, apsėstas šios istorijos, atrodo, yra išnagrinėjęs kone kiekvieną smulkmeną šioje operacijoje. Jis mėgina atsakyti į klausimą, kas buvo tie herojai, galiausiai žuvę Prahos bažnyčioje, o taip pat analizuoja ir Reinhardo Heidricho asmenybę, tyrinėdamas jo psichologiją, santykius su kitais nacistais, šio paveikslo pagalba siekdamas prisikasti ir prie atsakymų, kokios buvo nacizmo šaknys. 

Autorius atskleidžia politinį, istorinį įvykių kontekstą, neblogai perteikia tuomet vyravusias bendras čekų nuotaikas, o taip pat į bendrą katilą įpina ir kitas, galbūt mažiau su aprašoma operacija susijusias istorijas. 

Tai netradicinė knyga, suteikianti naujų istorinių įžvalgų, o kartu ir atskleidžianti, kaip tokiame žanre galima rasti naujų pasakojimo būdų – nenuostabu, kad ji buvo apdovanota Pirmojo romano Goncourt‘ų premija. 

Ignas Staškevičius „Domertas. Lietuvos verslo legendos“

Vos pradėjus skaityti šią knygą išsyk ateina mintis, kad tai labai kažką primena. Dar po kelių puslapių abejonių nebelieka – verslininkas Ignas Staškevičius, taip pat parašęs ir kelias knygas (tai trečiasis autoriaus kūrinys, 2006 m. buvo išleistas „Kelias į bazę“, 2011 m. – „Maratono laukas“) šiame romane – tvirtai vedamas Viktoro Pelevino įkvėpimo. Tai nenuostabu, nes viename interviu skaičiau, kad I.Staškevičius būtent šį autorių vadino vienu didžiausių literatūrinių atradimų. Ten pat jis minėjo, kad labai patinka ir rašytojo J.M. Coetzee knygos, šio susižavėjimo apraiškų, šįsyk ne stilistinių, irgi randame knygoje – pirmoje istorijoje J.M. Coetzee knyga „Nešlovė“, šio autoriaus personažė Elizabeta Kostelo, filmas, sukurtas pagal šį romaną, įpinami į apsakymo siužetą. Autorius gana neblogai apžaidžia visą šią situaciją, tačiau, žinoma, reikia būti susipažinusiam su literatūriniu kontekstu, kad suprastum, apie ką kalbama. 

Susidaro įspūdis, kad Ignas Staškevičius šiame romane – tvirtai vedamas Viktoro Pelevino įkvėpimo

Sakoma, kad Vladimiras Putinas būtinai perskaito visas Viktoro Pelevino knygas – ne tiek dėl to, kad patirtų malonumą skaitydamas gerą romaną, o tam, kad sužinotų kažką apie visuomenės būklę, kurią šis rusų autorius perteikia aštriai ir tiksliai grotesko ir ironijos būdu. I.Staškevičius, matyt, irgi siekia kažko panašaus tik kiek siauresnėje srityje – šaržuodamas jis rodo mūsų verslo banginių gyvenimą. Knygą sudaro šešios novelės, tarpusavyje, nors ir netiesiogiai, susijusios, o pagrindinis personažas – Domertas Didžkepuris. 

Novelėse groteskiškai vaizduojamas verslo ryklių gyvenimas – su prabangiomis mašinomis, pabrėžiamais statuso ženklais, tikėjimu, kad jie gali viską sutvarkyti jei ne pažintimis, tai pinigais, bandymais apsimesti inteletualesniais nei yra (boso padėjėjas pateikia perskaitytų knygų santrauką, kad viršininkas galėtų puikuotis prieš kitus savo iš tiesų nesamomis žiniomis), niekada negalvojančiais apie mirtį (kaip toks bosas gali mirti) – žodžiu, toks pasaulis, kokį mes ir galime įsivaizduoti iš anekdotų apie „naujuosius lietuvius“. 

Tokia yra materija, su kuria autorius, pasitelkdamas akivaizdžiai gana lakią fantaziją, žaidžia. Tad čia nuklystama į psichonautikos laukus, absurdiškas situacijas, bent jau man ne vienoje vietoje švystelėjo mintis, kad autorius įpina ir budistinių tiesų ar dzenbudistinės paradokso praktikos panaudojimo, kai įprastinėse situacijose nušvinta visai kitos prasmės. Grįžtant prie to paties V.Pelevino, šis autorius irgi labai mėgsta tokį pasakojimo būdą, ir jo kūriniai kartais netgi tampa savotiškais religiniais tekstais. 

Bent jau man skaitant I.Staškevičiaus knygą pagrindinė kilusi problema – sunkiai įtikino kai kurie personažai, jų, kaip mūsų verslo pasaulį įasmeninačių herojų vaizdinys. Žinoma, knyga – tai žaidimas ir vaizduotės vaisius, tačiau skaitant tą patį V.Peleviną jauti, kad štai toks „Generation P“ herojus iš tiesų ir gali dirbti Maskvos reklamos agentūroje. Su „Domertu. Lietuvos verslo legendomis“ to nebuvo, o kai kuriose novelėse (tarkime, „Mirmekio galas“) autorius užsižaidžia ir prasmė išslysta. 

Visgi knygą perskaičiau su įdomumu, čia esama įdomių įžvalgų, o kai kurie herojų portretai pateikti vaizdingai ir šmaikščiai. 

Daugiau knygų recenzijų rasite čia. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min