Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Margas Žaliakalnio pasaulis – Edmundo Janušaičio romane

Knygos viršelis
Rašytojų sąjungos leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Edmundas Janušaitis – bardas, poetas, rašomojo ir dainuojamojo žodžio dermės ieškotojas, tikras Žaliakalnio bruko ir dangaus augintinis. Jis yra išleidęs dešimt poezijos knygų, o 2010 m. – romaną „Žaliakalnio brukas“. Žaliakalnio tema kūrėjo nepaleidžia iki šiol – ką tik pasirodė antras autoriaus romanas „Žaliakalnis – Prisikėlimo parapija“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Šios knygos paantraštė – 36 sapnų romanas. Ir iš tiesų tai šviesus raibuliuojantis audinys iš sapnų ir prisiminimų, susitikimų  ir išsiskyrimų gijų. Šmėklų ir miruolių, paukščių ir gyvųjų balsų polifonijoje švelniai šiurkštus autoriaus balsas atveria margą ir netikėtą Kauno Žaliakalnio pasaulį. 

„Pasiskųsčiau senelei, bet ji ant aukšto kitais rūpesčiais gyvena. Jei kada ir susitinkam sapnuose – vis mindama dviratį skuba į bažnyčią. Vilnonėmis kojinėmis, nailonine striukele ir su Alzhaimerio liga ant bagažinės. Apsimesčiau angelu – skrisčiau iš paskos. Deja, sparnus kažkur užkaboriuos palikau, o prasivėdinti šiaip sau – ne mano galioms. Todėl ir stoviniuoju milžiniškų reklamų pavėsyje it Velykinis margutis prie Prisikėlimo bažnyčios. Nei paridenti kas siūlo, nei apmokestinti. Matyt, nesvarbus, o gal neveiksnus esu – visai kaip spidometras ant senelės dviračio“ – ištrauka iš knygos.

Edmundas Janušaitis (g. 1954) baigė J. Jablonskio vardo vidurinę mokyklą. 1974–1977 m. tarnavo kariniame jūrų laivyne. 1983 m. baigė Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą. Dirbo ekonomistu, buvo paskutinis LRS žurnalo „Nemunas” administratorius. Rašo poeziją ir prozą. 2003 m. apdovanotas V. Tamoliūno įsteigta „1 euro“ premija už pirmąjį Lietuvoje poetinį triptiką „Ampulė“ (2001), „Situacija“ (2002), „Zondas“ (2003). E. Janušaitis – produktyvus minimalistinio stiliaus poetas. Gerai valdo formą, mėgsta autoironiją, kuria anemiškus buitinius ir egzistencinius įvaizdžius. „Impulsyvaus verlibro E. Janušaičio eilėraščiuose atsiskleidžia chaotiška XX a. pabaigos žmogaus pasaulėjauta, už subjektyvių, savotiškomis šaradomis tampančių asociacijų jaučiama vieniša ir besiblaškanti, prarastų vertybių ieškanti jo siela“, – Rimantas Glinskis.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min