Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nauja knyga: Romualdo Granausko „Trys vienatvės“

Romualdo Granausko knyga „Trys vienatvės“
Knygos viršelio nuotr. / Romualdo Granausko knyga „Trys vienatvės“
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Romualdo Granausko romanas „Trys vienatvės“ – naujas šio autoriaus darbas, dar kartą patikrinęs ir vėl patvirtinęs, kad Romualdas Granauskas negali rašyti blogai: jis iš tiesų buvo, yra ir bus lietuvių prozos meistras, pelnytai apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Dešimt knygos skyrių – dešimt pasakotojo gyvenimo tarpsnių. Mokymasis ir mokytojavimas, gyvenimo universitetai, rajoninio laikraščio redakcija, kelias į literatūrą ir pripažinimą, – visa tai vyko Šaukliuose, Mosėdyje, Sedoje, Skuode, Vilniuje. Naujajame novelių romane atsiskleidžia žmonės ir laikas bei savitas R. Granausko humoras, įprasminantis komiškas ar absurdiškas situacijas, kurių sovietinėje tikrovėje buvo apstu. Knygos pradžia ir pabaiga autobiografiškai istorijai suteikia klasikinio daugiareikšmio skambėjimo.

„Tai va. Baigėsi ilgas mano gyvenimo etapas, kuris vadinosi jaunyste, dabar prasidės kitas, jau subrendusio vyro. Koks jis bus? Kokie darbai, kokie vargai, kokie nutikimai dabar laukia manęs tame Vilniuje, iš kurio – tą gerai žinojau – ligi pačios senatvės jau niekur nebepabėgsiu. Kaip nors gyvensiu, juk visi čia kaip nors gyvena. Tik labai nenorėčiau tarp tų mūrų, ant tų asfaltų sulaukti gilios senatvės, kai jau visai nedaug man bebus likę. Nors pačioj atokiausioj, pačioj atkampiausioj vietoj, bet kad būtų virš galvos tikras dangus, už kreivo lango – tikras medis, medyje – tikras paukštis ir kad tikrai žinočiau, jog per gyvenimą ką nors tikro esu nuveikęs...“, – sakė Romualdas Granauskas.

Skaitytojams pateikiame ištrauką iš knygos – pirmasis skyrius „Žiogo apsireiškimas“:

Žiogo apsireiškimas

Jonui Strielkūnui

Nešvenčiau niekada savo gimtadienių, nė mados tokios neturėjau. Ir niekas aplinkui jų nešventė, tiktai čia, Vilniuj, dabar visi taip daro. Žiūrėk, dvejų metų „solenizantui“ išsipūtusiu nuo sauskelnių užpakaliu jau perkamas didžiausias tortas, oi, oi, kokios iškilmės, baugu matyti! Jau prieš savaitę pradedama ruoštis, per tas septynias dienas vyras su žmona dešimt kartų susibara, o ką jau kalbėti apie suaugusių žmonių gimtadienius.

Nelipsiu niekada sienom dėl jų. Jeigu jau kam labai reikia – švęskit, galiu pasėdėt prie stalo bubio vietoj, tik neužsibūkit per ilgai. O dar geriau – už dėžės ir į žvejybą ant paskutinio ledo. Nėra jokio mano nuopelno, kad gimiau, prie šito aš jau tikrai niekuo neprisidėjau. Be to, ir tas gimtadienis kaip gaidžio – kažkoks dvigubas: pagal metrikus – balandžio, pagal motinos žodžius – kovo mėnuo. Kai telefonas suskamba kove, sakau: labai ačiū, bet iki mano gimtadienio dar visas mėnuo, kai balandy – dėkui jums, tiktai aš jau prieš mėnesį gimtadienį atšvenčiau...

Žodžiu, esu priverstas meluoti susiriesdamas. Tai koks gali būti džiaugsmas iš tokių gimtadienių?

Tačiau vaikams ir anūkams nepameluosi. Žiūrėk, jau skambina dukra:

– Tete, mes atvažiuosim šeštadienį apie ketvirtą po pietų, darbo dieną negalim! Ar bus karka?

Bus, žinoma, bus, kur dėsis nebuvusi? Paruošiu kaip nors. Juk čia ne aš, čia ta karka svarbiausia. Ir paruošti ją galima labai paprastai ir greitai: viskas teužtrunka tiktai dvi paras ir aštuonias valandas.

Tačiau viską atpirko dukrų pasipasakojimas anais metais.

Susitiko jodvi po darbo mieste, abi alkanos, sutarė užbėgti į kažkokį restoranėlį pavalgyti.

– O! – šūktelėjo viena, atsivertusi meniu. – Žiūrėk, karka! Imam?..

Knaibė, žnaibė jos tą karką, valgė atbulais dantimis, bet suvalgė. Priėjo labai maloni padavėja:

– Kaip jums patiko mūsų firminė karka? Gal dar ko nors?

– Kad čia kažkokia... netikra karka! – išpyškino viena.

– Iš kur jūs žinot, kokia turi būti tikra?

– Žinom! Todėl, kad daug kartų valgėm!

– Ir kur jūs tokią valgėt?

– Pas tėvą!..

Padavėja pakėlė akis į viršų, pavedžiojo žvilgsniu palubiais:

– Nežinau Vilniuj tokio restorano... Gal visai neseniai atsidarė?..

– Mes pas savo tėvą!..

Nemanykit, kad giriuosi. Ne apie kulinariją kalbu – apie gimtadienį. O jeigu jau visai tiesiai šviesiai, – apie tai, kaip atsirado šita knyga.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min