Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Naujoje Tomo Venclovos knygoje – kultūrinis ir literatūrinis pertrūkis tikrovėje

Tomas Venclova
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Tomas Venclova
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tomas Venclova, Pertrūkis tikrovėje. Straipsniai apie literatūrą ir kultūrą, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, 614 p.

Naujienas apie knygas, konkursus ir naujausių knygų recenzijas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.

Straipsnių rinktinėje publikuojami per keturiasdešimt su viršum metų, įvairiomis progomis literatūros ir kultūros temomis rašyti ir ilgainiui susikaupę straipsniai bei esė. Daugelis jų, anksčiau publikuoti anglų, rusų ar lenkų kalbomis,  dabar tapo prieinami ir lietuvių kalba. Vienu iš šios rinktinės tikslų galėtume įvardyti siekį, suteikti skaitytojui, kaip teigia pats autorius, šiek tiek nebanalios informacijos ir supažindinti jį su savotiškesniais požiūriais svarstomų temų atžvilgiu. Knygą iš viso sudaro keturios dalys. Pirmoji apima straipsnius lietuvių literatūros tema, kurios spektras ganėtinai platus: nuo erdvės ir laiko Kristijono Donelaičio „Metuose“, Maironio, „Trečiojo fronto“, lietuvių poezijos abipus atlanto iki Aido Marčėno. Antroji dalis, skirta artimųjų kaimynų literatūroms, pradedama iškalbingu pasakojimu apie pirmąjį rusų tremtinį - kunigaikštį Andrejų Kurbskį („Bergždžios pastangos“). Šią dalį daugiausia sudaro rusų ir lenkų literatūros ir kultūros temomis rašyti straipsniai. Trečiojoje dalyje logiškai pereinama prie Vakarų literatūros temų ir tokių literatūros ikonų kaip Shakespeareas, Marcelis Proustas, Albertas Camus ar Virginia Woolf. Paskutinioji ir gan asmeniška knygos dalis yra sudaryta „Iš atsiminimų“ fragmentų, apie įdomesnius žmones, kuriuos savo gyvenime teko pažinti knygos autoriui.

Ne vienerius metus esu dirbęs kaip filologas – tiek Lietuvoje, tiek ir emigracijoje. Esu parašęs mokslinių studijų, išleistų atskiromis knygomis Vilniuje, New Havene, Maskvoje ir kitur. Tačiau per ilgą laiką prisirinko straipsnių ir esė, skirtų ne tiek specialistams, kiek platesniems skaitytojų sluoksniams. Dalis jų pateko į rinkinius Tekstai apie tekstus (Chicago, 1985) bei Vilties formos (Vilnius, 1991), kurie šiandien jau sunkokai prieinami. Šičia pateikiama dauguma straipsnių apie literatūrą ir kultūrą, rašytų per keturiasdešimt su viršum metų (nuo 1968 ligi 2012), labai įvairiomis progomis. Jie šiek tiek skiriasi žanro bei stiliaus atžvilgiu: be eseistinių ar daugmaž mokslinių bandymų panagrinėti kurią nors literatūros problemą, esama ir recenzijų, ir knygų prakalbų, ir enciklopedinių apžvalgų (pavyzdžiui, apie Bernardą Brazdžionį), ir nekrologų. Turiu vilties, kad iš jų visų skaitytojas galės pasisemti šiek tiek nebanalios informacijos ar susipažinti su savotiškesniais požiūriais. Paskutiniajame skyriuje surinkti atsiminimų fragmentai apie kai kuriuos – žinoma, ne visus – įdomesnius žmones, kuriuos man gyvenime teko pažinti. 

Knygos pavadinimą paėmiau iš savo paties eilėraščio „Poeto atminimui. Variantas“. Tai mėginimas pasakyti, kas yra literatūra ir iš viso menas. Anuomet (1970 metais) tai buvo ir priešprieša oficialiam tų dalykų supratimui: 

Ne atspindys, o pertrūkis tikrovėj, 
Sala, įaugus į putotą srovę, 
Atstojanti neatrastąjį rojų, 
Išsilukštena iš gyvos kalbos...

Daug straipsnių parašyta angliškai, rusiškai, lenkiškai. Visų jų vertimai autorizuoti. Tekstai vietomis kiek taisyti, patrumpinti ar papildyti, bet tos pataisos gana nežymios. Visur nurodžiau parašymo ar pirmosios publikacijos metus, tačiau straipsnius išdėsčiau ne pagal juos, o pagal prasminius – geografinius ir istorinius – kriterijus. 
Nelietuviškus vardus esu linkęs visada rašyti originalo forma (darau išimtį nebent įsisenėjusiems tradiciniams atvejams, tokiems kaip „Paryžius“). Manau, kad lietuviškai perrašyti pavardžių bei vietovardžių variantai šiais globalizacijos laikais vis vien neišsilaikys, ar tai kam patinka, ar ne. Man jie atrodo netgi kenksmingi, nes prie jų pripratintam žmogui sunkiau orientuotis Vakarų greitkeliuose, aerodromuose, bibliotekose, kur jis dabar dažnai patenka. Turiu ir vieną – tikiuosi, nekaltą – asmeninį pomėgį: vietoje formos „Peterburgas“ paprastai vartoju tradicinį „Petrapilį“ (kaip vietoje „Königsbergo“ – „Karaliaučių“). 

Tomas Venclova

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min