Williamas Nicholsonas laikomas ir vienu geriausių šiuolaikinių Didžiosios Britanijos prozininkų. Išleidęs trilogiją „Ugnies vėjas“, autorius pelnė daugybę prestižinių literatūrinių apdovanojimų (viena iš jų – už knygą „Skambantis bokštas“, išverstą ir į lietuvių kalbą (2006) – „Nestlé Smarties“ vaikų ir jaunimo knygos konkurso aukso medalis) ir imtas laikyti vienu geriausių šiuolaikinių vaikų rašytojų. Šiuo metu išleistos jo dvi maginės fantastikos trilogijos ir šeši romanai.
„Gimtinė“ – šeštoji W. Nicholsono knyga, tęsianti klasikinio romano tradiciją: istoriniame fone besivystanti trijų žmonių meilės, drąsos ir bailumo, apsisprendimų ir paklydimų, savasties paieškų istorija ir gilūs psichologiniai veikėjų portretai.
bookbrowse.com tinklalapiui duotame interviu Williamas Nicholsonas prisipažįsta tebesimokąs suprasti žmones.
– Jūs garsus scenaristas ir romanistas. Kas esate pirmiausia?
– Jei esi žinomas scenaristas ir parašai romaną, vis tiek lieki scenaristas. Kai parašai du romanus, tave jau vadina scenaristu, kuris rašo romanus. Parašęs tris pagaliau tampi rašytoju ir scenaristu. O kas nutinka, kai išleidi septynias ar aštuonias knygas? Tada atsiduri dviejuose skirtinguose pasauliuose. Ir tų skirtingų pasaulių žmonės net neįtaria, kad gali veikti ką nors kita. Ypač tai galioja kino pasauliui. Čia niekas nenutuokia, kad aš rašau knygas vaikams, rimtus romanus suaugusiesiems ir dar pjeses. Labai norėčiau kada nors vienu metu būti apdovanotas ir už filmą, ir už literatūrą. Kokia kiltų sumaištis!
Labai norėčiau kada nors vienu metu būti apdovanotas ir už filmą, ir už literatūrą. Kokia kiltų sumaištis!
– Kaip scenaristas buvote nominuotas „Oskarui“, kaip vaikiškų knygų autorius pelnėte keliolika prestižinių apdovanojimų. Bet jus garsina ir romanų serija suaugusiesiems, kuriuose pasakojama apie kelių Anglijos šeimų gyvenimus, pasakojimas apima kelias kartas – nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų.
– Aš tikrai neketinau rašyti romanų serijos, tos knygos visai gali gyvuoti atskirai, kiekviena sau. Bet jei norite sekti tų žmonių ryšius per kartas – prašom, kodėl gi ne.
– Ar prisimenate pirmą savo kūrinį, kuris jums pačiam patiko?
– Rašau nuo tada, kiek save prisimenu. Gal nuo kokių penkerių metų. Pirmąjį romaną parašiau šešiolikos. Tada man didelę įtaką darė knygos apie Džeimsą Bondą. Jos vadinosi kažkaip taip: „Pasaulis, kūnas ir velnias“. Man anuomet taip patiko rašyti! Net neabejojau, kad parašysiu puikią knygą, jaučiausi esąs neprilygstamas. O ją baigęs supratau, kad tai visiškas šlamštas.
Visą gyvenimą galvoje kūriau siužetus, prigalvodavau baisių kančių savo herojams ir piktadariams.
Kiek vėliau parašiau fantastinį romaną, ko gero, įkvėptas Kafkos, – apie vyrą, kuris nori turėti vaiką ir tampa nėščias. Tai turėjo būti labai rimtas pasakojimas, ir rašyti man buvo tikrai nelengva. Mama perskaitė – ir jai patiko! Sakė, kad fantastika – akivaizdžiai mano sritis. Nuo tada aš jos nepamirštu.
– Ar jūs rašėte į mokyklos laikraštį?
– Aš pats tą laikraštį ir redagavau, nes domėjausi literatūra. Jame būtinai reikėdavo ką nors publikuoti, todėl rašydavau nežmoniškai klaikius eilėraščius. Prirašiau jų visą krūvą ir niekam nerodžiau. Bet kartą, nelaimei, juos rado mano mama. Perskaitė. Buvo sukrėsta, kad jos dykūnas bukagalvis sūnelis gali rašyti tokius jautrius tekstus, tad ji mane labai drąsino ir palaikė. Pradedantiems rašytojams to palaikymo gyvybiškai reikia. Iš pradžių bet kokia nuomonė būna nepaprastai svarbi. Ji man nuolat kartodavo tikinti, jog tapsiu geru rašytoju. Bet ir kritikė ji griežta. Neseniai perskaitė vieną mano pjesių ir pareiškė, kad ji beviltiška, visiškas niekalas.
– Ar darbas teatre ir kine jus, kaip rašytoją, disciplinuoja? Turiu galvoje, tiek kūrinio struktūrą, tiek patį darbą.
– Be abejo. Pramogų pasauliui visada reikia istorijų, tad reikia pasakoti istoriją. Tai disciplinuoja. Bet yra viena bėda – ta masinė kultūra ima valdyti, tampa galinga, ir svarbiausia čia tampa pačios istorijos, o ne idėja. Dar blogiau, intelektuali mintis nebėra siejama su istorijos pasakojimu. Man dėl to labai liūdna. Net neįsivaizduoju, kaip tai nutiko. Juk didžiausių išminčių darbai yra išties lengvai suprantami, patrauklūs ir įdomūs. Ir kartais skaudu, nes vien dėl to, kad dirbu kine, daug kam atrodo, jog negaliu nieko protingo pasakyti savo knygose. Nes visi įsitikinę: žmogus gali būti arba populiarus, arba intelektualus... O man regis, apie žmogų reikia spręsti pagal jo darbus.
Bet yra viena bėda – ta masinė kultūra ima valdyti, tampa galinga, ir svarbiausia čia tampa pačios istorijos, o ne idėja
– Ar manote, kad jūsų knygos skirtos moterims? Juk joms labiausiai rūpi šeimos istorijos ir santykiai.
– Didžiąja dalimi taip. Bet tikiuosi, jos nesitiki ant viršelio išvysti mąslios moteriškės nuotrauką? Kai parašiau pirmąjį šios serijos romaną, leidėjas man pasakė: „Man labai patinka jūsų knyga. Jeigu būtumėt moteris, leisčiau nemąstydamas. Bet su vyriška pavarde ant viršelio – negaliu...” Leidykla siūlė pasirinkti moters slapyvardį. Galvojau apie tai, bet tai būtų apgavystė. Jei moterys tai skaito, tegul skaito žinodamos, jog tai vyro požiūris. Norėčiau, kad mano knygas skaitytų ir vyrai, nes rašau apie tai, ką galvoja ir kaip jaučiasi vyrai, tik jie nedrįsta to išsakyti. Savo knygose kalbu apie vyrų silpnybes ir baimes.
– Iš knygos į knygą keliauja ne tik veikėjai, bet ir temos. Kalbate apie meilės svarbą žmogaus gyvenime, apie tai, kaip sunku ją rasti ir išsaugoti mūsų pasaulyje, kuriame net paprasčiausias tiesus ir atviras bendravimas dažnai gąsdina, žmogus nuolat jaučiasi nesuprastas...
– Todėl aš vis dar mokausi suprasti žmones, mokausi empatijos. Tai mane įkvepia kaip rašytoją. Ir dar – tikėjimas, kad verta kalbėti nuoširdžiai, sakyti tiesą. Esu tikras, kad kuo nuoširdžiau kalbi, kuo atviriau pasakoji, ypač apie save, – nors tai išties kartais būna nesmagu, – tuo vertingesnis tas tavo kalbėjimas, jis daro įtaką kitiems. Mes visi apsistatę sienomis. Ir visi vienas kito sienų bijome. Aš mėginu jas griauti.
Parengė Eglė Albinaitė
