Tačiau tai nėra vien palaima, galimybė prasilaužti į anapusines, už patyrimo esančias erdves, bet sukelia ir neviltį, egzistencinį šleikštulį, potraukį mirtin, aiškiai suvokiant visa ko neišvengiamą irimą, entropiją, dvasinį ir fizinį žlugimą. Ar talentas, grožis, laimė, kylantys iš tamsiųjų, „raganaujančių“ būties versmių, yra gėris ir neginčijamos vertybės – esminis klausimas, kankinantis ir autorę, ir jos sukurtuosius.
Literatūrologė, literatūros kritikė Jūratė Sprindytė apie autorę: „Jolitos Skablauskaitės ryškų ir keistą pasaulį galima sieti su ezoterika, fantastine literatūra, siurrealizmo srove, psichoanalize, mitokritika ir pasakų poetika, postmodernizmu, dionisiškąja ekstaze, ir visos šios prieigos paaiškintų kurį nors jos kūrybos aspektą.
Jolitos Skablauskaitės ryškų ir keistą pasaulį galima sieti su ezoterika, fantastine literatūra, siurrealizmo srove, psichoanalize, mitokritika ir pasakų poetika, postmodernizmu, dionisiškąja ekstaze
Skablauskaitės moteris – fatališka būtybė, savo nenugalima prigimtimi įsišaknijusi gamtoje ir atmetanti civilizuoto gyvenimo standartus. Ribinės seksualinės patirties kraštutinumais – sadizmu ir mazochizmu – paskutiniai Skablauskaitės romanai primena Larso von Triero filmo „Antikristas“ probleminį lauką. Gal tai antropocentrinės kultūros kracho simptomai, jei prisimintume siaubo ar fantastinių filmų industriją, kompiuterinių žaidimų monstrus? Gotiškosios vaizduotės sodrumu ir intensyvia raiška Skablauskaitė lyderiauja lietuvių prozoje per abu atkuros nepriklausomybės dešimtmečius.“
Rašytoja ir dailininkė Jolita Skablauskaitė – savito braižo rašytoja, šešių romanų, kelių apysakų ir apsakymų knygų bei poezijos rinkinio autorė. Jos kūriniuose daug paslaptingų įvykių, vizijų, pojūčių, seksualinių fantazijų.
