Romano „Laiškų knyga“ preliudija – saldūs pirmosios meilės atsiminimų trupiniai: vasarnamio lubų baltuma, juodos ievų uogos, žiogai, kimbantys prie suknelės, saulės paplotėliai ant grindų... Bet tai tik pradžių pradžia.
Mylimųjų laiškuose sprogsta pasauliai, laiškais jie mėgina išplėšti prarastą jųdviejų laiką... Praeitis tampa dabartimi: poliarinio lakūno nuotykiai, kelias į Pekiną ir bokserių sukilimo Kinijoje malšinimas, žodžiai, senstantys kartu su į pasaulį ateinančiais naujagimiais... Laiškai keliauja išardytais bėgiais, sudegintais tiltais, paskandintais laivais, pašautais arkliais, kritusiais lėktuvais...
Mylimųjų laiškuose sprogsta pasauliai, laiškais jie mėgina išplėšti prarastą jųdviejų laiką
Kaip kadais Eloyzos ir Abeliaro laiškai, prasilenkiantys Simone de Beauvoir ir J.-L. Bosto laiškai, išblukę M. K. Čiurlionio ir Sofijos laiškai, taip dabar Sašenkos ir Volodenkos laiškai – apie paslaptį, apie tai, kad mirtis – tokia pat dovana kaip ir meilė.
Michailas Šiškinas (Михаил Шишкин. g. 1961) – vienas žymiausių šiandienos rusų romanistų. Jo prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliumi. Greta naujojo Viktoro Pelevino romano, Laiškų knyga nominuota Rusijos nacionalinei literatūros premijai „Didžioji knyga“ ir antram pagal svarbą literatūros apdovanojimui „Naujoji rusų literatūra“.
Atsimeni, niekaip negalėjau tavęs įtikinti, kad bet kuri knyga – melas, ir vien jau todėl, kad joje yra pradžia ir pabaiga. Nesąžininga padėti paskutinį tašką, parašyti žodį „pabaiga“ – ir nenumirti. Man atrodė, kad žodžiai – tai aukščiausioji tiesa. O pasirodė – kažkoks pokštas, apgavystė, nieko rimta ir garbinga. Pasižadėjau sau niekada neberašyti. Man atrodė, kad tai garbinga.
