Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pražūtingi pažinčių skelbimai. Knygos „Mėgsta muziką, mėgsta šokti“ recenzija

Knygos „Mėgstu muziką, mėgstu šokti“ viršelis
Leidykla „Alma Littera“ / Knygos „Mėgsta muziką, mėgsta šokti“ viršelis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Amerikiečių rašytojos Mary Higgins Clark detektyviniai romanai atlaikė visus audringo laikmečio išbandymus ir yra mielai skaitomi visame pasaulyje. Nors kritikai autorei negaili liaupsių ir pagyrų, bet dažnai prikiša kūriniuose pasitaikančius šablonus, kuriuos naudodama autorė konstruoja daugelio romanų siužetus.

Minėtomis bėdomis negalėtume apkaltinti tik rašytojo, parašiusio vieną romaną, tačiau sukūrus jų daugiau nei keturiasdešimt, kai kurie pasikartojimai ar klišės neturėtų nieko stebinti ar piktinti, nes kartą suradus sėkmės formulę nesinori eksperimentuoti ar keisti nusistovėjusį rašymo stilių. Savo kūriniuose autorė nesimėgauja smurto, prievartos, sekso scenų aprašymais, be kurių neapsieina daugelis šiuolaikinių trilerių kūrėjų. Kaip pavyzdį rašytoja pateikia Arthurą Konan Doyle'į ir Agathą Christie, kurie puikiai apsiėjo be šių „pagardų“, o naudojo visai kitas, psichologizmu ir dedukcija grįstas išraiškos priemones. „Aš rašau apie paprastus žmones, gyvenančius kasdienį gyvenimą, negalvojančius apie bėdas ir nelaimes, bet vieną dieną patenkančius į baisias ir pavojingas situacijas, iš kurių kapstytis tenka jiems patiems“, – teigia Mary Higgins Clark,  tapusi našle vos 35 metų, bet dėl tvirto charakterio, kokiu pasižymi ir jos romanų herojai, sugebėjusia užauginti 5 vaikus ir parašyti daugybę detektyvinių romanų, kuriais žavisi ne viena skaitytojų karta.

Romane „Mėgsta muziką, mėgsta šokti“, autorė atskleidžia tamsiąją pažinčių skelbimų pusę, kuri, duodama milžinišką pelną organizatoriams, kartais gali būti itin pražūtinga dalyviams. Neišskiriamos 28 metų koledžo laikų draugės, interjero dizainerė Darsė Skot ir juvelyrė Erina Keli, „viena siela dviejuose kūnuose“, sėkmingai klesti Niujorke, darydamos karjerą ir besimėgaudamos visais gyvenimo joms teikiamais malonumais. Tačiau pažintis su Hadsono kabelinės televizijos režisiere Nona Roberts iš pagrindų keičia jų nusistovėjusį ir įprastą gyvenimo ritmą. Nona rengia dokumentinę apybraižą apie pažinčių skelbimus: apie žmones, kurie tokius skelbimus rašo ir kurie į juos atsiliepia, – jų malonią arba skaudžią patirtį. Režisierė prašo merginų pagalbos atliekant televizijos tyrimą – atsakyti į keletą skelbimų. „Judviem nereikės susitikti daugiau nei po kartą, – drąsino ji. – Pusė vienišų mano bendradarbių tai daro ir smagiai pasijuokia. Ir kas žino, gal jūsų laukia nuostabi pažintis.“ Pažintis įvyksta, tačiau niekam nekyla noro pavadinti ją nuostabia ar smagiai iš jos pasijuokti, nes prieplaukoje rastas Erinos lavonas su vakariniu šokių bateliu ant dešinės kojos, o vėliau panašiomis aplinkybėmis rasti ir kitų merginų kūnai, verčia galvoti apie blogiausia – apylinkėse pradėjo siautėti serijinis žudikas. Norėdama išsiaiškinti visą tiesą apie draugės mirtį, Darsė pradeda susitikinėti su vyrais, su kuriais Erina buvo susipažinusi pagal pažinčių skelbimus. Kiekvienas toks susitikimas, siaurina Darsės paieškas, įtariamųjų ratas vis mažėja, tačiau ji net nenutuokia, kad žudikas nusitaikęs smogti jai atsakomąjį smūgį...

Mintis parašyti šį romaną rašytojai kilo 1987 m. dalyvaujant Tarptautiniame nusikalstamumo tyrimo kongrese. „Jame pranešimą apie serijinius žudikus, viliojančius savo aukas per asmeninius pažinčių skelbimus, skaitė FTB agentas, Elgesio teisminės ekspertizės tarnybos direktorius, dabar jau pensininkas, Robertas Ressleris. Klausantis jo pranešimo galvoje plaukiojo migloti „mėgsta muziką, mėgsta šokti“ žodžiai, vėliau tvirtai nusėdę mintyse ir subrandinę šio kūrinio pagrindinę idėją. Robertas – neeilinis žmogus. Jis, kaip žmogžudysčių ir smurtinių nusikaltimų elgsenos ekspertas, dalyvavo tiriant ir apklausiant garsiausius Amerikos serijinius žudikus, tokius kaip Tedas Bandis, Davidas Berkowitzas, žinomas Semo Sūnaus vardu, Richardas T. Chasas, Vampyrų Žudikas, Charlis Mansonas, ir daugelį kitų liūdnai pagarsėjusių asmenų. Jo pagalba ir patarimai rašant šį romaną buvo tiesiog neįkainojami.“

Nors kūrinys parašytas prieš 20 metų, prisiminus kai kurias tragiškai pasibaigusias pažintis Lietuvoje, tampa itin aktualus ir mūsų visuomenei. „Pavojai slypi tame, kad susipažindami mes negalime patikrinti, ar žmonės mums sako tiesą apie save, ar meluoja, ir esame priversti tikėti visiškai nepažįstamais  žmonėmis, tarp kurių dažnai pasitaiko smurtautojų ar seksualinių iškrypėlių“, – pastebi autorė.

Amerikiečių rašytoją Mary Higgins Clark galima būtų priskirti prie senosios kartos detektyvinių romanų kūrėjų, kuriems nėra svarbus paleistų šūvių, rastų lavonų ar sudaužytų automobilių skaičius. Kaip daugumoje kitų klasikinių detektyvų, taip ir šiame romane, pagrindinis autorės dėmesys sutelktas į psichologinius veikėjų portretus, įmantrius dialogus, žodinę herojų dvikovą bei subtiliai užmaskuotas detales, kuriomis sekdamas palaipsniui artėji prie galutinio kūrinio tikslo – netikėtos atomazgos. Ne veltui žurnalistai rašytoją vadina „Saspenso karaliene“, nes neapibrėžtumo, bauginančios nuotaikos, nerimo, nerimastingo laukimo būsena persmelkti jos romanai dar labiau didina kūrinio įtampą, neleisdami skaitytojui net atsikvėpti.

„Visada renkuosi Hitchcocko kelią ir pirmenybę teikiu būsimiems pavojingiems išbandymams, kuriuos teks iškęsti mano herojams. Kiek žinote žmogaus nušovimo būdų, kurie priverstų jus pašiurpti? Man atrodo, kad naktį paskui jus sėlinančių žingsnių garsas yra žymiai baisesnis“, – teigia rašytoja ir sunku jai nepritarti, slapta viliantis, kad atsidūrus panašioje situacijoje, tai bus mūsų pačių skubių žingsnių aidas...

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min