Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

R.Gavelio „Vilniaus pokeris“ buvo parduodamas ir atšviestas dalimis

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vos tik išleistas Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ tapo ypač populiarus – susidomėjimą kėlė saugumietiško gyvenimo būdo, baimių ir erotikos vaizdavimas, sako literatūros kritikas Aleksandras Krasnovas. „Visa tai buvo nauja ir traukė žmones. Bet dabar romanas pastūmėtas į užribį. O pastūmėtas dėl to, kad jo nėra vidurinių mokyklų ir gimnazijų programose. Kodėl jo ten nėra? Turbūt viena priežastis visiškai suprantama – nepaprastai drąsus ir atviras erotikos vaizdavimas“, – mano Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto profesorius.

Anot literatūrologės Jūratės Čerškutės, iš pat pradžių romanas kartais būdavo pavadinamas pornografija, nepakylančia iki literatūros lygio: „1993 m. „Vilniaus džiazo“ recenzijoje Valdemaras Kukulas baiminasi, kad „Vilniaus džiazo“ neištiktų „Vilniaus pokerio“ likimas. Pasirodo, „Vilniaus pokeris“ pirmais nepriklausomybės metais Gariūnuose buvo pardavinėjamas atšviestas gabalais. Spėju, kad turėjo būti pardavinėjamos būtent tos meilės scenos.“

– Kuo Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ svarbus lietuvių literatūros istorijoje?

J. Čerškutė: Manau, kad ši knyga žymi labai svarbų lietuvių literatūros lūžį. Apskritai, mėginant suvokti nepriklausomybės laikais parašytos lietuvių literatūros pradžią, būtent „Vilniaus pokeris“ yra atskaitos taškas. R. Gavelio kūryboje 1989 m. – labai ryški riba, kuri visą jo kūrybinį kelią dalija į du didelius kūrybos etapus: iki „Vilniaus pokerio“ ir po jo. Turiu paminėti, kad 1989 m. vasarį ir kovą R. Gavelis „Pergalėje“ publikavo savo romaną „Jauno žmogaus memuarai“, o „Vilniaus pokeris“ pasirodė rudenį. Taigi šis tekstas iš tikrųjų žymi naują lietuvių literatūros etapą. Labai gražiai recenzijoje Vytautas Rubavičius pasakė, kad su šiuo romanu į lietuvių literatūrą ateina miestas ir kūnas. Jūratė Sprindytė jį mato kaip tokį iškaiminimo lūžį – tai jau visiškai miesto kultūra.

Jūratė Sprindytė jį mato kaip tokį iškaiminimo lūžį – tai jau visiškai miesto kultūra

A. Krasnovas: „Vilniaus pokeris“ svarbus reiškinys ne tik literatūros, bet ir kultūros istorijoje. Pirmiausia romanas iš to laiko literatūros išsiskyrė nepaprastai aštriu, plačiu ir konceptualiu požiūriu į sovietinį laikotarpį, kaip į ištisą ideologinę sistemą. Juk jis išėjo 1989 m., kai Lietuva dar nebuvo nepriklausoma, mes gyvenome socialistinėje Lietuvoje. Iki tol tokio kūrinio, kuris taip konceptualiai atskleistų praėjusią epochą, dar nebuvo. Antra, šis kūrinys pranoko ano laiko kūrinius konceptualiu pasaulio suvokimu, matymu. Tai, kad pasaulio vaizdas gali būti daugiamatis, priklausantis nuo žiūrinčiojo, stebinčiojo, matančiojo, tuo metu nebuvo nauja, bet R. Gavelis šią koncepciją pateikė daug giliau, konceptualiau. Tai du svarbūs aspektai.

– Knygos leidimo istorija nepaprastai įdomi. 1989 m. – atrodytų, jau atšilimas, prasideda sąjūdis, tačiau išleisti knygą nebuvo taip paprasta.

A. Krasnovas: Galiu papasakoti nuo to momento, kai R. Gavelis atnešė man rankraštį. Tiksliai neprisimenu, kada tai buvo, ar 1988 m. pabaigoje, o gal 1989 m. pradžioje. Bet, kadangi mes buvome asmeniškai pažįstami, jis atėjo ir paklausė: „Aleksandrai, turiu rankraštį, nežinau, ką su juo daryti. Norėtųsi išleisti, bet nesu tikras, kad net ir šiomis dienomis jis gali būti išleistas. Gal tu galėtum paimti ir perskaityti. Aš ne leidyklai atnešiu, bet tau.“ Po kelių dienų jis atnešė rankraštį, aš perskaičiau labai greitai ir supratau, kad tai – literatūrinė bomba, o jei šią knygą bandytume išleisti įprastu keliu, ji pasaulį išvystų po kokių dvejų metų, nes tuo metu leidiniai dar buvo planuojami.

Antra, norėjosi, kad jos neužuostų tie, kurie saugojo sovietinę ideologiją. KGB struktūros dar dirbo ir leidykloje, mes visi žinojome, kad yra KGB informatorių. Tiesa, ne visada žinojome, kas tie žmonės. Todėl, kad išvengčiau tokių dalykų, pasirinkau prozos redakcijos vedėją, ir mes su ja susitikę svarstėme, kaip padaryti, kad rankraštis kuo greičiau išeitų. O R. Gavelis buvo ryžtingai pasakęs, kad jokių redagavimų (nei turinio, nei stiliaus, nei rašybos, nei skyrybos) neleisiąs – „aš atnešiau, arba leidžiate, arba neleidžiate“. Todėl pirmo leidimo egzemplioriuje parašyta „autoriaus redakcija“, jokio redaktoriaus pavardės nėra. Bet redakcijos vedėjas Grėbliūnas pasakojo, kad skaitydamas rankraštį jis rado elementarių rašybos, skyrybos klaidų, kurias Ričardas sutiko ištaisyti. Bet į turinį, vaizdus, literatūrinę konstrukciją redaktorius nelindo.

– Ir Jūs ne eilės tvarka vežėte spausdinti?

A. Krasnovas: Taip, leidinys nebuvo numatytas. Kadangi nebuvome tikri, kaip į rankraštį reaguos leidyklos valdžia, vietoj vyriausiojo redaktoriaus pasirašiau aš ir leidinys nukeliavo į spaustuvę. Vėliau, žinoma, ir vyriausiasis redaktorius, ir direktorius išgirdo apie tai, bet jis jau buvo renkamas, tad sustabdyti buvo sunku. Vis dėlto po kiek laiko pajutau, kad kažkas tą leidinį stabdo. Atrodo, viskas gerai: jis yra surinktas, korektūra perskaityta, vėl atiduota į spaustuvę, tuoj turėtų pasirodyti. O tas kūrinys kaip nepasirodo, taip nepasirodo.

– Išsiaiškinote, kas tai buvo?

A. Krasnovas: Ne. Tokie dalykai labai sunkiai išaiškinami. Tai vienoje, tai kitoje vietoje užstringa, ir nesupranti kodėl. Vis dėlto kūrinys išėjo. Juo labiau kad labai greitai viskas keitėsi – ar būti Lietuvai laisvai ir nepriklausomai, ar nebūti. Tuo metu juk tarsi ant peilio ašmenų viskas svyravo. O kadangi viskas krypo į „Lietuvai būti nepriklausomai“, kartu atsirado vis daugiau argumentų būti ir tai knygai.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Jūratė Čerškutė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Jūratė Čerškutė

– Kas atsitiko paskui? Kaip knyga buvo vertinama?

J. Čerškutė: Kai ėmiau domėtis ir kuistis archyvuose, senuose laikraščiuose, mane labai nustebino vertinimų amplitudės svyravimas. R. Gavelis buvo kaltinimas įvairiausiais dalykais, jam netgi buvo pasiūlyta pagulėti psichiatrinėje ligoninėje, ir buvo aukštinamas. 1990 m. ėjo labai keistas leidinys „Knygnešys“. Jo Knygų bičiulių draugijos nariai nutarė, kad 1989 m. populiariausia knyga – „Vilniaus pokeris“, tad leidinyje buvo spausdinami žmonių atsiliepimai. Tarkim: „Knyga labai ginčytina, bet svarbiausia, kad yra apie ką ginčytis! Tai labai reikalinga ir reikia daugiau tokių knygų.“

Mane labai prajuokino atsiliepimas, kurį pasirašė 10 knygos bičiulių iš Statybinių medžiagų ministerijos Projektavimo ir konstravimo biuro, atsiliepimas: „Konjunktūrinė politika, supinta su erotika, nešvankybe, iškrypėliškumu, romane pateikiama vaizdžiai, talentingai, su pasigardžiavimu. Tai traukia skaitytoją, nors perskaičius norisi nusiprausti.“ Žodžiu, vieniems arba patiko, kitiems nepatiko, vertino ir paprasti žmonės. O literatūros kritikos laukas labai aiškiai skilo į dvi dalis. Netgi disertacijoje leidžiu sau daryti išvadą, kad Gavelio vertinimai yra du: arba patinka, arba ne. Tarpinio varianto per tuos penkerius metus, kiek tyrinėjau jo kūrybą, neradau.

Tie, kurie gynė vakarykštę dieną, R. Gavelio romano nemėgo ir kritikavo tiek spaudoje, tiek rašytojų suėjimuose. O rimti kritikai, rašytojai suvokė šito kūrinio mastą

A. Krasnovas: Mano atmintis sako, kad literatūrinė visuomenė iš esmės pripažino šį romaną, kaip nepaprastai didelį literatūrinį įvykį. O neigiamų vertinimų daugiau pasirodydavo iš konjunktūrinės literatūros kritikos. Literatūros kritika visada būna pasiskirsčiusi: vieni gina tai, kas egzistuoja, tą esamą padėtį ir tvarką, kiti žiūri į priekį ir daugiau ar mažiau kritiškai žvelgia į tai, kas yra. Tie, kurie gynė vakarykštę dieną, R. Gavelio romano nemėgo ir kritikavo tiek spaudoje, tiek rašytojų suėjimuose. O rimti kritikai, rašytojai suvokė šito kūrinio mastą.

– Ar galima sakyti, kad knyga buvo nepaprastai populiari? Nes pirmas leidimas buvo 50 tūkst. Egzempliorių, paskui – 15 tūkst. ir dar 35 tūkst. Vadinasi, knygą labai pirko?

A. Krasnovas: Šiais laikais 5 tūkst. egzempliorių tiražu leidžiami bestseleriai. O tuo metu, nors nedaug, bet buvo leidžiama šimtatūkstantiniais tiražais. Pavyzdžiui, Vinco Kudirkos raštai 1989 m. irgi buvo išleisti šimtatūkstantiniu tiražu. Taigi tada R. Gavelis nebuvo išskirtinis, bet vis dėlto pakankamai didelis, knyga buvo išpirkta, kitaip nebūtume leidę antrojo leidimo.

Viena vertus, tuo metu romanas traukė dėmesį ir erotika. Tuo metu ji buvo beveik panaši į pornografiją. Antra – kanukiškumo, saugumietiško gyvenimo būdo, baimių pavaizdavimas. Visa tai buvo nauja ir traukė žmones. Bet dabar romanas tarsi pastūmėtas į užribį. O pastūmėtas, manau, dėl to, kad jo nėra vidurinių mokyklų ir gimnazijų programose. Kodėl jo ten nėra? Turbūt viena priežastis visiškai suprantama – nepaprastai drąsus ir atviras erotikos vaizdavimas.

– Kodėl R. Gavelis tarsi primirštas?

J. Čerškutė: Negaliu atsakyti užtikrintai. Ne kartą girdėjau, kad žmonėms romanas tiesiog per sunkus. Be kita ko, žmonės iš kino pasaulio manęs paklausė, kaip aš iš karto nesupratau, kad romano schemą R. Gavelis pasiskolino iš garsaus japonų režisieriaus Akiros Kurosavos 1953 m. filmo „Rašomonas“. O „Rašomono“ schemą A. Kurosava perėmė iš Riunoskės Akutagavos, kurį R. Gavelis mini savo tekste 1990 m., kai prasidėjo pokerio visi šurmuliai.

O iš tikrųjų, man atrodo, didžiausią šurmulį arba, kaip R. Gavelis sakė, tą tamsybininkų ir davatkų siautulį, kėlė to meto mokytojos. Čia labai ryškus Mariaus Ivaškevičiaus prisiminimas knygoje „Bliuzas Ričardui Gaveliui“. Jis sako, kad, kai išėjo „Vilniaus pokeris“, lietuvių kalbos mokytoja pasakė, kad tai šedevras, genialus kūrinys. Paskui ji nuvažiavo į kažkokį mokytojų seminarą Vilniuje ir grįžusi pasakė, kad tai – pornografija, nepakylanti iki literatūros lygio.

Be kita ko, 1993 m. „Vilniaus džiazo“ recenzijoje Valdemaras Kukulas baiminasi, kad „Vilniaus džiazo“ neištiktų „Vilniaus pokerio“ likimas. Pasirodo, „Vilniaus pokeris“ pirmais nepriklausomybės metais Gariūnuose buvo pardavinėjamas atšviestas gabalais. Spėju, kad turėjo būti pardavinėjamos būtent tos meilės scenos.

– Jūrate, Jūs atsinešėte „Vilniaus pokerio“ egzempliorių, 2009 m. išleistą JAV 2009 m. ir patekusį į 25 geriausių verstinių Amerikos knygų sąrašą.

J. Čerškutė: Kai stažavausi Amerikoje, teko bendrauti su žmonėmis, kurie romaną buvo skaitę. Amerikiečiai irgi jo nepriima, jiems atrodo, kad tai fantastika, mano, kad taip tikrai nebuvo. Aš sakau, tikrai taip buvo, gal net baisiau, nei aprašė R. Gavelis.

A. Krasnovas: Taip, knygos struktūra gana sudėtinga, tai – daugiaplanis veikalas, jį skaityti ir suvokti tikrai sunku ir išsilavinusiam žmogui. Šitas riešutėlis nėra labai lengvai įkandamas. Antra, kai kalbame apie totalitarinės ideologijos kritiką, „Vilniaus pokeryje“ matome dar vieną aspektą, kuris tuo metu kėlė politinių davatkų siautulį. Tai – nepaprastai arši ir konceptuali lietuviškojo nacionalizmo kritika. Šalia „homo sovieticus“ R. Gavelis romane mini ir „homo lituanicus“, kaip antipodą „homo sovieticus“. Manau, ši linija iki šiol ne vienam patriotui arba pseudopatriotui (tam, kuris laiko save šimtaprocentiniu lietuviu) sukelia tokią aršią neapykantą.

Šalia „homo sovieticus“ R. Gavelis romane mini ir „homo lituanicus“, kaip antipodą „homo sovieticus“

– Manau, pokalbio pabaigoje reikėtų žmones paskatinti nebijoti ir paimti šią knygą.

A. Krasnovas: Ruošdamasis laidai, dar sykį atsiverčiau romaną ir perskaičiau jo pradžią ir pabaigą. Iš karto, be ilgesnių samprotavimų tose keliose pastraipose radau tai, kas man pasirodė visiškai nauja, ko nebuvau įžvelgęs anksčiau, nors skaičiau ne kartą. Antra, pačioje pabaigoje aprašoma, kaip Gedas, po mirties virtęs šunimi, atsitūpęs staugia viduryje gatvės Vilniaus centre, ant jo važiuoja troleibusas, o šuva sako, kad jis kaip geležinis vilkas staugia apie Vilnių, o pasaulis apie Vilnių ir sužinos iš šito staugimo. Taigi R. Gavelis aiškiai tikėjosi, kad „Vilniaus pokeris“ padarys jį pasaulinio garso rašytoju, o tas jo veikėjas ir pranašauja, kad yra pasaulinio garso romanas, per kurį Vilnius taps žinomas pasauliui.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min