Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rašytoja ir vertėja Dalia Staponkutė: „Vieta renkasi mus, jei mūsų įgūdžiai jai reikalingi“

Pakistano mokiniai Lahore 2014 metais
Asmeninio archyvo nuotr. / Pakistano mokiniai Lahore 2014 metais
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Dalia Staponkutė – eseistė ir vertėja, žurnalo „Pasaulio lietuvis“ autorė, humanitarinių mokslų daktarė, gyvenanti tarp Lietuvos ir Kipro. Jos esė rinktinė „Lietumi prieš saulę“ 2007 m. Lietuvos kultūros ministerijos buvo nominuota „Metų knygos“ titului ir pateko į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos „Knygų dešimtuką“. Šiais metais Knygų mugėje ji pristatė naują esė romaną „Iš dviejų renkuosi trečią“, kuriame analizuoja žmogaus, gyvenančio tarp kelių „tėvynių“, situaciją. Šiuo metu Niujorke leidžia monografiją apie iškilų JAV lietuvių kilmės filosofą Alphonso Lingį. Liepą D. Staponkutė atvyksta į Lietuvą vesti kūrybinio rašymo dirbtuvių tarptautinėje „Vasaros literatūros seminarų“ programoje.

– Pastaraisiais metais literatūra apie emigraciją Lietuvoje tapo ypač aktuali, bet Jūs į Kiprą išvykote dar 1989-aisiais – kuo Jūsų knygoje aprašomos situacijos skiriasi nuo pastarojo dešimtmečio emigracijos situacijų?

– Mes buvome „Gorbačiovo laikų“ emigrantai – šanso, pirmos pasitaikiusios galimybės emigrantai. Gal kiek avantiūristai, kurie tiki tik šanso galia. Jei tada būtume svarstę ilgiau, gal nebūtume niekur išvykę: sienos griuvo, judėjimo laisvės daugėjo. Šiandien kiekvienas gali ja pasinaudoti. Argi tai ne puiku? Taip, bet... Visados reikia žinoti judėjimo kryptį ir pasirinkti, ką imi į kelionę, o ką palieki. Šiandien nebemėgstame žodžio emigrantas, nes kelionė tapo kasdienybe. Štai galbūt čia ir glūdi pagrindinis šiandienos emigrantų ypatumas. Šiandien tarp mūsų vis daugiau tokių, kuriuos galima pavadinti keliaujančiais po įvairias šalis nomadais. Nebeužsukame į Lietuvą net „paso reikalų“ tvarkyti...

Tai – įvairių profesijų žmonės, kuriems nebeužtenka vienos šalies, ir net dviejų, reikia platesnio pasirinkimo. Tai nėra tik mūsų pasirinkimas – vieta renkasi mus, jeigu mūsų įgūdžiai jai reikalingi. Judėjimas arba statika mus veikia labai skirtingai, nes mūsų kūnas visados yra konkrečioje vietoje.  Posakis esu ne savo vietoje išliks aktualus, nes buvimą ne savo vietoje išduoda kūno kalba ir dvasinė savijauta. Jei jaučiamės aplinkai svetimi, dėl šito galime rimtai susirgti. Dvasiškai ir kūniškai. Mano knygos yra ne tiek apie emigraciją, kiek apie savistabą ir nuostabą, kuri kyla iš tik ką minėtų reiškinių.

– Nuo pirmosios Jūsų knygos praėjo septyneri metai – ar kasdienybėje daug rašote lietuviškai? Kuo Jums svarbus rašymas gimtąja kalba?

– Lietuviškai rašau tik tiek, kiek matyti Lietuvoje. Tai nei daug, nei mažai, tačiau pastebiu, kaip mano kalba ilgainiui keičiasi. Negaliu pasakyti, kad rašyti lietuviškai man vis sunkiau, juk visados galima atsiversti žodyną, tačiau esmė – ne žodyne, o kalbos pojūtyje. Lietuvių kalba ir aš gyvename skirtingose šalyse ir ne visados jaučiame, kuria kryptimi keičiamės. Kaip sakė Nikas Kazantzakis, esu tik maža kalbos valtelė didžiuliame vandenyne. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Galima dovanoti savo kalbai naują topografinį jausmą, suteikti vieną kitą „netaisyklingą“ bruožą. Kas sakė, kad kalba, kaip ir žmogaus veidas, turi būti tik taisyklingi? Be abejo, į ne-taisykles reikia žiūrėti kūrybingai.

Didžiausias malonumas stebėti, kai tarp eilučių pasigirsta aidas iš svetur, praturtindamas kalbos melodiją

Didžiausias malonumas stebėti, kai tarp eilučių pasigirsta aidas iš svetur, praturtindamas kalbos melodiją. Tai vadinu vertėjos malonumu. Gal dėl to vertimo sąvoka man yra labai svarbi kaip ir mokėjimas palyginti, gretinti literatūras. Vertimai sugrąžino mane prie lietuvių kalbos, tai buvo Niko Kazantzakio vertimai iš graikų kalbos, pirmieji graikiški vertimai Lietuvoje. Jei jų nebūtų, nebūtų mano rašymo, ir nauja tapatybė atrodytų kitaip. Kaip sakiau, esu šanso karta: viena pirmųjų po sovietmečio išvykau iš Lietuvos, viena pirmųjų pradėjau versti literatūrą iš graikų kalbos į lietuvių ir rašyti „emigracijos“ temomis... Atrodytų, graži istorija... Tačiau pirmtako kelias būna pilnas dramų tarsi vunderkindo likimas. Dažnai tokie žmonės neišlaiko „efekto įtampos“ ir pasiduoda, virsdami „eiliniais“: nelengva išsaugoti pirmtako entuziazmą. Kartais dėl jo paaukoju rimtus darbus ir santykius...

– Kaip lietuviškai išreiškiate tai, ką patiriate graikiškai – ar galvojate apie lietuvį skaitytoją, kuriam Kipras tėra egzotiškas pavadinimas žemėlapyje arba – geriausiu atveju – savaitės trukmės atostogos ant jūros kranto?

– Jau sakiau, kad man labai svarbi vertimo sąvoka, o verčiant visados galvoji, ar tave supras. Juk iš esmės mano rašymas – tai vienos kultūros vertimas į kitą, kuriame yra kur kas daugiau nei vertime iš vienos kalbos į kitą. Graikiška, kiprietiška aplinka supa mane ir dominuoja, ir kuo toliau, tuo labiau. Vis labiau prie jos pripranta ir mano kūnas. Joje gimė ir augo mano vaikai. Sykiu toji aplinka man visados bus antroji, ne pirmoji tėvynė. Kyla klausimas: kur pirmoji tėvynė? Lietuva? Per du dešimtmečius ji taip nutolo, kad nebedrįstu jos vadinti tėvyne, nes ši samprata nėra tuščias žodis. Ji įpareigoja.

Nėra nykių vietų. Tačiau pakankamai daug nykių turistų

Kiek nejauku kalbėti apie lietuviškus reikalus iš tolo, per saugų atstumą, reikia rasti tam tikrą toną, nepažeidžiant patirties ir išgyvenimų tų žmonių, kurie šiandien gyvena Lietuvoje. Nepaisant sudėtingų su Lietuva susijusių išgyvenimų, dialogui su ja esu paskyrusi savo gyvenimą. Kita pareiga – tai pareiga prieš naują tėvynę. Kipras – nepaprastai įdomi sala. Jos istorijai vienuolika tūkstančių metų. Penktame amžiuje prieš mūsų erą Kipro meistrai pūtė iš stiklo tokias subtilias miniatiūras ir kalė tokias monetas, kad mums nė nesisapnavo – smulki muziejinė detalė, o kiek daug ji pasako. Šiuos niuansus pastebės tik subtilesnis turistas. Kartą, pakilus į orą „Ryanair“ lėktuvui „Pafosas – Kaunas“, girdžiu šalia sėdinčius: „Žiūrėk, Minde, mes, pasirodo, saloj buvom, cha... O aš maniau Kipras – miestas kažkur Graikijoj”...  „Kipre nykoka,“ sako man filosofijos docentas, ir panašiai... Jeigu žmogui taip atrodo, nesiginčiju. Nėra nykių vietų. Tačiau pakankamai daug nykių turistų.

– Į Lietuvos literatūrą galite lengviau nei gyvenantys čia pažvelgti iš šalies – kaip manote, ar prigis kūrybinio rašymo kaip bet kam prieinamo laisvalaikio užsiėmimo konceptas?  Vis dėlto vis dar esame linkę mitologizuoti rašytoją kaip žmogų, kuris jau gimė „su marškinėliais“.

– Kūrybinis rašymas prigijo kitose šalyse, tad kodėl gi neturėtų prigyti ir Lietuvoje. Jei atvirai, tegu tik prigyja, nes rašydami daugiau skaitome, o skaitydami turime kritiškesnį požiūrį, laisvesnę mintį ir turtingesnę vaizduotę. Kūrybinis rašymas yra neatsiejamas nuo įdėmaus literatūros skaitymo. „Marškinėliai“? Taip, yra šitaip galvojančių, tačiau rašytojas, pirmiausia, – darbas, kuris reikalauja daug sveikatos, kantrybės ir ramybės. Pasitaiko ir kitaip mąstančių. Kartą, traukinyje „Vilnius – Klaipėda“ stebėjau du studentus, skaitančius romaną „Trys sekundės dangaus“. Vienas jų sako kitam: „Aha, jam [autoriui] gerai -‚įkala‘ sau ir kad pavaro... Aš irgi taip norėčiau”. „Iš kur žinai, kad rašo ‚įkalęs‘?“ klausia kitas. „Tu ką, manai jie rašo blaiviu protu?“ Kūrybinis rašymas – ne akademinis rašymas, ne kronika arba filosofinis traktatas, ne straipsnis dienraščiui. Kūrybiniame rašyme būtina pasitelkti vaizduotę, įsijausti į rašymą kaip aktorius – į vaidmenį. Gerai rašyti tikrai galima išmokti, bet... gera kalba be kūrėjo nuojautos yra tik pusė kelio. Kaip sakė Paul Bowles: svarbiausia literatūroje ne gramatika, siužetas arba herojai, o kalbos menas... Kai kurie rašytojai turi viską ir savo nelaimei tampa grafomanais. Tai – irgi yda. Visados sakau, geriau – mažiau. Pažįstu vieną iškilų graikų autorių, parašė per šimtą dvidešimt knygų – man galvoje netelpa. Jis sako: „Pats neprisimenu, ką parašiau. Vakarais prisisėdęs paskaitau tarsi kito autoriaus darbus“. Kaip tėvas neatžįstantis savo vaikų.

– Ką kūrybinis rašymas gali duoti šalies literatūrai ir ką – iš jos atimti?

– Man atrodo, atimti jis tikrai nieko negali. Negi muzika nukentės, jei daugiau žmonių pradės groti įvairiais instrumentais? Svarbu, kad jie neužgrotų vienu metu ir be jokios harmonijos. Štai tam ir yra kūrybinis rašymas. Kad sumažintų kakofoniją ir disharmoniją literatūroje. Jis turi parodyti pradedančiajam arba jau rašančiajam kryptį, padėti išgryninti žanrų linijas, gal kiek „filtruoti“ šalies literatūrą ir koreguoti jos lygmenų kriterijus. Labai svarbu rašančiajam – skaitytojų, kritikų atsakas ir publikavimo galimybės. Jos turėtų plėstis, ir technologijos tam turėtų tarnauti. Kitaip kam jos egzistuoja, jei nesinaudojame jomis kūrybingai? Dabar yra tiek naujų galimybių – elektroninės knygos, tinklaraščiai, labai sparčiai plintanti Vakaruose print-on-demand savileidyba per Amazon ir Kindle. Tokiu būdu kai kurie autoriai, siekiantys pelno, puikiai užsidirba, nes pelnas nuo knygos keliauja tiesiogiai į autoriaus sąskaitą. Apie tave sužino daugiau žmonių. Ar kūrybinis rašymas, kaip sakoma, „teršia“ šalies literatūros eterį? Manau, atvirkščiai – išvalo, suteikia aiškumo. Į kūrybinį rašymą tikrai neis abejingieji, pamiegoti... Pagaliau nieko nėra maloniau rašytojui kaip tik vesti kūrybinio rašymo kursą. Tikiu, kad tai turi daryti būtent rašytojai kaip „laisvos profesijos“, ne metodo, žmonės. Tai gali būti ir autoriai-migrantai tarp akademinės ir literatūros erdvių, nes reikia ir tam tikro išmanymo, kaip dirbti su studentais... Kūrybinis rašymas – viena iš priemonių sugrąžinti žmones prie kokybiško rašymo, nes skendime blogo rašymo vandenyse. Jau vien anoniminiai komentarai internete ką reiškia... Ar juos aplamai rašo žmonės? Anglijoje, beje, ir Kipre, kūrybinis rašymas seniai egzistuoja kaip dalykas universitetuose, yra ir brangai kainuojantys vakariniai kursai, kur dėsto žymūs  kolumnistai. Kaip sako viena iš „The Guardian“ antraščių, iš gero rašymo visada galima gyventi.

– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą? Kuo Lietuvos kultūrinė erdvė pasikeitė nuo tada, kai išvykote?

– Grįžtu kasmet ir vis dažniau pagalvoju, kad idealu būtų gyventi paukščio gyvenimą; žiemą – pietuose, vasarą – Lietuvoje, jei leistų resursai. Be abejo, per dvidešimt metų viskas pasikeitė. Kai kas įgavo naują tempą, kai kas jau ir inerciją, ypač kultūros struktūrų valdyme, kur kadaise atsidūrė puikūs mano kartos žmonės... Tačiau jau praėjo dvidešimt metų, o jie vis dar ten. Įdomu, kas bus, jiems išėjus... Juk kultūra labai jautri tradicijų sukrėtimams ir visokioms tuščioms ertmėms. Lietuva – įdomių festivalių ir teatro šalis, tai tarsi Lietuvos know how, ypač alternatyvių menų srityje. Puiku, kad kiekvienas miestas turi savo nedidelę salą, aplink kurią sukasi miesto kultūrinis gyvenimas. Kita vertus (ir tai gana keista), kad ta erdvė kartais atrodo suskilusi savo viduje ir primenanti ne itin gerą Kipro situaciją, kurią kartais iš apmaudo vadinu „provincialia“. Bet tai tik smulkūs niuansai... Na, tarkime, vieni aktoriai nebendrauja su kitais, vieni rašytojai su kito žanro arba kitos kalbos rašytojais... Lietuva šiandien man primena Kipro žemę po žiemos—jai tereikia tik keleto lašų vandens ir joje viskas sužydi ryškiausiomis spalvomis. Mes esame viską godžiai sugerianti „importo“ kultūra, kurioje šiandien įžvelgiu didelį kūrybinį potencialą ir intelektualią kaip reta literatūrą. Ateina laikas, kai tai ima spinduliuoti pasauliui kaip taurus „eksportas“.

Norintieji nemokamai dalyvauti D. Staponkutės vedamose prozos dirbtuvėse kviečiami iki gegužės 31 d. siųsti iki 25 psl. savo grožinės arba negrožinės kūrybos adresu ieva@sumlitsem.org

Daugiau informacijos apie programą - http://sumlitsem.org/Lithuania/

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min