O viskas prasidėjo nuo noro tiesiog pabandyti. Būdama nežinoma autorė, Susan Ee keletą pastarųjų metų rašydavo savo malonumui, kol vieną dieną, nė nebandydama siūlyti knygos leidykloms, nusprendė ją savarankiškai publikuoti elektroniniu formatu. Sėkmingą debiutą nedelsiant pastebėjo knygų gigantė „Amazon“ ir pasiūlė pelningą kontraktą. Pirmoji knyga tapo serijos pradžia, kurios tęsinio dabar nekantriai laukia daugybė paauglių skaitytojų.
– Kaip gimė idėja šiai knygai? Kodėl angelai?
– Ilgą laiką žavėjausi angelais. Klasikinis jų įvaizdis neatsiejamas nuo ištisų miestų ir žmonių sunaikinimo. Apreiškimuose jie atskleidžiami kaip pranašai ir lemties budeliai. Vis dėlto šiandien juos vaizduojame kaip mielus, mažyčius cherubinus arba tokias būtybes, kurios neriasi iš kailio, kad tik mes būtume laimingi. Angelai kaip ir vienaragiai ar vampyrai turi nuostabų ryšių su visuomene departamentą. Norėjau išsklaidyti dabartinę miglą ir nuleisti juos į pasaulį.
– Ar galite trumpai pristatyti, apie ką knyga?
– „Angelų įsiveržimas“ – tai postapokaliptinė istorija, nutikusi Silicio slėnyje, kuriame nusileido angelai ir sunaikino mums žinomą pasaulį. Septyniolikmetė Penryn ieško prieglobsčio savo šeimai ir bėgdama sutinka milžiniškus angelus, besikaunančius tarpusavyje. Susirėmę penkiese prieš vieną, jie nukerta sparnus vienam saviškiui ir palieka jį mirčiai. Taip, visai nenorėdama ir netyčiomis, Penryn įsitraukia į veiksmą ir padeda Rafui, besparniui angelui. Keliaudami po tamsią ir suniokotą šalį, sunkiomis akimirkomis jie gali atsiremti tik vienas į kitą ir abu rizikuoja viskuo, kas brangiausia, kad išliktų gyvi. Aplinkui kaunasi gatvių gaujos, pasipriešinimo judėjimas, tamsoje sėlina, regis, miegoję monstrai...
– Knygos pabaiga visiškai siaubinga...
– O, ačiū! Buvau numačiusi tai.
– Taigi, antroji serijos knyga „Pasaulis po to“ (angl. World After) tęsia dar labiau gąsdinantį pasakojimą. Koks jausmas rašyti tokias tamsias scenas?
– Kai rašau, visai nesibaiminu. Jei tai emocionaliai įtemptas, gąsdinantis siužetas arba jame atsiranda romantinė linija, visa tai noriu ir jausti. Jei pokalbis tikrai įdomus, noriu, kad žadintų susidomėjimą. Arba jei noriu juoktis iš Rafo pokštų ar Dyso-Dumo juokelių ir jei taip nesigauna pavaizduoti, visai išmetu tą teksto dalį.
– Pakalbėkime apie angelus. Kuo jie patraukė, kad nusprendėte aplink juos supinti visą pasakojimą?
– Manau, kad tikrai įdomu, jog tai mes pavertėme juos į mielus, džiugius kupidonus, besirūpinančius mūsų kasdieniais poreikiais. Nesakau, kad jie nemieli ar nėra angelai sargai, tačiau Biblijoje jie visai kitokie. Jie tokie „hardcore“, tiesą sakant, jie yra kariai ir žudikai, kurių turėtume bijoti. Jie gali naikinti ištisus miestus ir versti žmones į druską. Per tiek amžių mes atitolome nuo tokio supratimo.
Nesakau, kad jie nemieli ar nėra angelai sargai, tačiau Biblijoje jie visai kitokie
– Kiek jums asmeniškai buvo svarbus Penryn ir Rafo ryšys?
– Kai pradėjau, maniau, kad rašau romaną, tačiau kiekvieną kartą tai baigdavosi smarkumo protrūkiu puslapiuose. Taigi, leidau pasakojimui vystytis savaime, o personažams jausti tai, kas atrodė teisinga tokiomis aplinkybėmis. Nuo pat pradžių maniau, kad bus romantiška linija, tačiau tikroji istorija ne visuomet rutuliojosi taip, kaip norėjau.
– Viena iš knygos temų – rūpestis mama, kuri serga nepagydoma psichine liga ir jaunesnės sesers priežiūra. Tarsi Penryn ilgus metus būtų besirengusi apokaliptiniams įvykiams?
– Taip, kasdienė jos kova, kuri truko ilgus metus – tarsi savotiška treniruotė. Ji ilgą laiką privalėjo rūpintis savimi, sergančia seserimi, psichiškai nesveika mama. Tai užgrūdina. Kai užgriūna apokaliptiniai įvykiai, tas gebėjimas būti savarankiškai, kovoti ir ginti – tarsi įsišaknijęs joje. Psichologiškai ji buvo pasiruošusi. Ji labiau subrendusi nei kitos septyniolikmetės.
– Pakalbėkime apie kovos scenas. Jos taip realistiškai aprašytos, ar tyrinėjote jas? Ar pati kada nors išbandėte?
– Taip, tyrinėjau. Kurį laiką lankiau intensyvias savigynos treniruotes. San Franciske jos vadinamos „Bam“, tai labai rimtos treniruotės, suteikiančios jėgų. Smūgiuojama be pokštų, tikrai. Tiesą sakant, jos nuostabios! Daug detalių vėliau įtraukiau į pirmąją ir antrąją knygas. Penryn ima eksperimentuoti su kardu, ji nežino, kaip juo naudotis, tačiau nori išmokti. Todėl norėdama tai išsiaiškinti, aš taip pat pradėjau lankyti kovos su kardais pamokas. Jos išties buvo nepaprastos.
– Tai labai įspūdinga...
– Mano mokytojas labai geras, turi puikių įvertinimų. Taip, šios nedidelės, autentiškos kovos scenų detalės daro didelę įtaką...
– Kaip sekasi su filmo adaptacija?
– Viskas vyksta. Man išties nuostabu, koks paslaptingas gali būti Holivudas. Turiu griežtus nurodymus neišduoti jokios informacijos. Įdomu tai, kad kai Holivudas bus pasiruošęs, tada jie norės, kad visi žinotų net menkiausius gandus, bet iki to laiko visiška tyla.
– Kaip jaučiatės, atidavusi savo kūrinį į kitas rankas? Ar jaudinatės, kad kiti žmonės prisidės savo kūryba?
– Ir jaudinuosi, ir džiaugiuosi. Man labai patiktų, jei šis vizualinis kūrinys pranoktų knygą. Kinas labai įdomus dalykas. Norėčiau ekrane pamatyti kai kurias kovos scenas ir, žinoma, Rafą. Taip pat Penryn ir Peidžę, jų personažai taip ilgai sukosi mano ir skaitytojų galvose... Manau, tai būtų tikrai nepaprasta.
– Ar galite mažumėlę užsiminti, apie ką bus trečioji knyga?
– Užuomina apie trečią knygą... Manau, kad pamatysite, kaip Rafas ir Penryn praleidžia daugiau laiko drauge...
