Danielis Glattaueris – vienietis, universitete studijavęs pedagogiką ir meno istoriją. Trejus metus dirbo laikraštyje „Die Presse“, paskui perėjo naują laikraštį „Der Standart“ ir apie 20 metų buvo teismų reporteriu. Jis išgarsėjo kaip talentingas skiltininkas, jo straipsniai buvo spausdinami kasdienėje rubrikoje pirmajame laikraščio puslapyje. Šiuose straipsniuose Danielis Glattaueris humoro forma nagrinėjo aktualias visuomenės problemas. Vėliau jie išleisti atskiromis knygomis.
2006-aisiais už romaną „Leo ir Emi. Kai pučia šiaurys“ (lietuviškai išleista 2010 m.) rašytojas buvo nominuotas Vokiečių romano premijai, kuri teikiama už geriausią romaną vokiečių kalba. Tais pačiais metais lietuviškai pasirodė ir antra rašytojo knyga „Leo ir Emi. Septintoji banga“.
Romanas „Visada tavo“ – pasakiškos meilės istorija, tačiau kupina grėsmės nuojautos.
Kokia moteris atsisakys tokio prisipažinimo – „visada tavo“! Be to, jos išrinktasis gražus ir mokantis asistuoti – taigi visų svajų įsikūnijimas.
Hanesui pasirodžius Juditos gyvenime, ji pasijunta atsidūrusi pasakoje. Tačiau netrukus aistringo mylimojo elgesys ima kelti nerimą. O vieną dieną Judita įtraukiama į anaiptol ne pasakišką, o visai kitokią istoriją, kurioje jai, be kita ko, paruoštas aukos vaidmuo. Tačiau ji nusprendžia nepasiduoti. Belieka aplošti negailestingą jos gyvenimo režisierių...
Austrų rašytoją Danielį Glattauerį kalbina žurnalistas Benediktas Fuchsas.
– Naujame Jūsų romane „Visada tavo“ kalbama apie visuomenei aktualią problemą – persekiojimą. Dviejų žmonių tarpusavio santykiai, iš pradžių atrodę labai harmoningi ir kupini meilės, virsta psichologiniu karu, drama. Kaip atsitiko, kad susidomėjote šia tema?
– Aš dvidešimt metų dirbau teismo reporteriu. Tada ir susidūriau su persekiojimo atvejais, ir tų bylų nagrinėjimas buvo visai kitoks, ypatingas. Tokie teismų procesai nebūna efektingi, kaltinime taip pat retai pasitaiko šokiruojančių detalių. Kalbama apie tam tikrą subtilią prievartos formą, apie būdą kitam žmogui daryti spaudimą. Procese liudijančios aukos dar nebūdavo išsilaisvinusios iš patirtos traumos, nors salėje susirinkę klausytojai dažnai pagalvodavo: „Na gerai, jis rašė elektroninius laiškus, darė tą ir aną, – ir kas? Jis tiesiog negalėjo susitaikyti su tuo, kad meilė baigėsi. Tačiau iš tikrųjų tokie atvejai šiurpina – ir apie tai rašyti buvo nepaprastai įdomu.
– Ar daug medžiagos reikėjo surinkti, kad parašytumėte šį romaną?
– Rašydamas dar kartą labai atidžiai perskaičiau savo užrašus ir šiai temai skirtus dokumentus. Taip pat domėjausi psichikos problemomis. Tačiau turiu pasakyti, kad romane netrūksta ir linksmų dalykų.
– Romane įtampą kuria tai, kad ilgą laiką nežinome, katras iš pagrindinių veikėjų yra išprotėjęs persekiotojas. Vaizduotės ribos išsitrina, darosi nebeaišku, kas tikra, o kas – pramanyta. Ar taip rašėte sąmoningai?
Kur baigiasi meilė ir prasideda persekiojimas? Tai – taip pat šios knygos tema
– Žinoma, ir todėl vadinti šią knygą tik romanu apie persekiojimą būtų pernelyg siaura. Veiksmui rutuliojantis paaiškėja, kad nieko nėra tikra, ne viskas yra taip, kaip atrodo. Man pačiam teko matyti tokį atvejį teisme ir tai tapo puikiu pavyzdžiu knygai „Visada tavo“. Byloje buvo daug kalbama apie persekiojimą, tačiau moteris buvo ir pati daug ko prisigalvojusi, ji mintyse fantazavo toliau. Taip atsitinka iš baimės, kad kas nors per daug priartės prie mūsų ir nebegalėsime jo atsikratyti. Tada kai kurie žmonės tikrąja šio žodžio prasme ima dusti, jie jaučiasi persekiojami. Kur baigiasi meilė ir prasideda persekiojimas? Tai – taip pat šios knygos tema.
– Kaip Hanesas virsta tokiu? Kas padaro persekiotoją persekiotoju?
– Vyras lieka antrame plane, nes šią istoriją ir jos eigą rodau Juditos akimis. Hanesas ir man tampa paslaptingu ir pavojingu nepažįstamuoju, apie tokius sakoma, kad niekada nežinai, ką jie galvoja. Tačiau pabaigoje šis tas dramatiškai paaiškėja. Tačiau kodėl jis taip elgiasi, taip ir lieka neaišku. Bendriausia prasme galima sakyti, kad į persekiojimą linkę žmonės turi artumo ir atstumo problemų. Jie niekaip negali susitaikyti su tuo, kad kažkas baigiasi. Jie negali padėti taško, nuolatos bando peržengti ribas. Taip nutinka ir kasdieniame gyvenime. Kiekvienas pažįstame žmonių, kurie vis taikosi prieiti per arti.
– Didžioji romano veiksmo dalis rutuliojasi išgalvotoje šviestuvų parduotuvėje. Šiam interviu irgi pasirinkote šviestuvų parduotuvę. Kodėl romanui pasirinkote tokią veiksmo vietą?
– Tai – vienas tų įdomių klausimų, kuriuos pradedi kelti sau, rašydamas knygą. Aš ilgai svarsčiau, kokias profesijas parinkti veikėjams. Kartą išėjus pasivaikščioti man kilo mintis apie šviestuvų parduotuvėlę. Kitame mano romane veiksmo vieta – akių gydytojo kabinetas. Rašant paaiškėjo, kad šviestuvų salonas – puiki profesinė aplinka romano herojei, nes kalba nuolat sukasi apie šviesą ir šešėlius. Ir viską galima perkelti iš fizinės į psichinę plotmę, o tai – dar viena knygos tema.
– Jūs gyvenate Vienoje ir Waldviertelyje (regionas Austrijos šiaurės vakarų dalyje). Ką jums kaip rašytojui reiškia pastaroji vieta?
– Tai mano mėgstamiausia vieta rašyti. Dažnai ten nuvažiuoju, ypač per ilguosius savaitgalius. Ten rašyti man patinka labiausiai, nes ramu, niekas neblaško. Labai arti gamta, sodas. Tai man labai svarbu, nes ši vieta leidžia pajusti, kad galiu rašyti.
– Nuo kada Waldviertelis tapo mėgstamiausia Jūsų rašymo vieta?
– Namą mes nusipirkome 1999-aisiais. Tai senas ir labai gražiai įrengtas namas. Miesto gyventojui jis gali pasirodyti kaimiškas, bet būtent tai man labai patinka. Išeini į lauką ir atsiduri gamtoje. Nėra jokio transporto. Žiemą dažnai nepamatysi nė gyvos dvasios. Ūkanotomis lapkričio savaitėmis, o kartais iki pat balandžio mėnesio, visi pavidalai susilieja. Tai kažkas mistiško – taip paprastai apibūdinamas Waldviertelis, – tačiau kartu ir maloniai raminančio.
– Ar jau turite idėją kitai knygai?
– Jei ką nors žinočiau, pasakyčiau. Tačiau aš pats dar nežinau. Galbūt pabandysiu parašyti pjesę. Pačia bendriausia prasme tema vėl bus meilė, nuo jos aš tikriausiai taip niekada ir nepabėgsiu.
Pagal http://noe.orf.at parengė Jurga Grajauskaitė
