Debiutinis Davido R. Gillhamo romanas užvaldo tarsi trileris – staigūs siužeto posūkiai, nepamirštamos meilės scenos ir gyvai perteikta Antrojo pasaulinio karo atmosfera neleidžia užversti knygos iki pat paskutinio puslapio.
Šiame interviu žurnalistei Elizai Borné rašytojas ir scenaristas Davidas R. Gillhamas pasakoja apie „Moterų miesto“ heroję, atskleidžia, kaip jam pavyko taip įtaigiai pavaizduoti Antrojo pasaulinio karo laikų Berlyną.
– Romanai apie Antrąjį pasaulinį karą visada buvo populiarūs ir iki šiol mielai skaitomi. Kuo išsiskiria „Moterų miestas“?
– Sukurta aibė romanų ir filmų apie Antrojo pasaulinio karo laikų Berlyną, bet vargu ar daug rastumėte tokių, kur istorija būtų pasakojama eilinės moters lūpomis. „Moterų miestas“ atskleidžia, kas vyko Berlyne 1943-iaisiais, per patį karo piką. Visi vyrai fronte, Berlynas tapęs „moterų miestu“. Puslapis po puslapio skaitytojui prieš akis skleidžiasi knygos herojės Zigridos – stiprios ir aistringos moters, kuriai tenka susitaikyti su nykia egzistencija namų fronte, – gyvenimas. Romane gausu siužeto vingių, netikėtų posūkių ir veikėjų dėka tarpusavyje persipinančių pasakojimų, vis dėlto knygos ašis – Zigridos istorija. Skaitytojas stebi, kaip ji išsilaisvina iš slogios egzistencijos pančių, kaip keičiasi ir atranda save.
Romane gausu siužeto vingių, netikėtų posūkių ir veikėjų dėka tarpusavyje persipinančių pasakojimų, vis dėlto knygos ašis – Zigridos istorija
– Kodėl nusprendėte rašyti apie moteris? Pasakoti istoriją moters lūpomis rašytojui vyrui gali būti nemenkas iššūkis.
– Rašydamas tikrai neklausinėjau savęs: kaip tokioje situacijoje elgtųsi moteris? Svarsčiau, kaip elgtųsi personažas. Neslėpsiu, skaitytojų nuostaba, kad „Moterų miestą“ parašė vyras, man glosto savimeilę. Malonu girdėti pagyras, kad pavyko įtaigiai perteikti moters pasaulį. Tiesą sakant, kai trejiems metams buvau išėjęs tėvystės atostogų, žaidimų aikštelėse, vaikų chorų koncertuose ar bibliotekose mačiau labai mažai vyrų, tad ir pats dažnai pasijusdavau atsidūręs savotiškame „moterų mieste“. Matyt, ta patirtis man ir padėjo.
– Savo tinklalapyje rašote, kad visada domėjotės istorija, o ypač kai kuriomis epochomis ir vietovėmis. Kas jus sieja su Antrojo pasaulinio karo laikų Berlynu?
– Asmeninių sąsajų su to meto Berlynu neturiu, bet mane visada domino dramatiški pasaulio istorijos laikotarpiai, o tai reiškia – ir žmogaus galimybės juos išgyventi. Bent man galimybė atgaivinti istoriją grožinėje literatūroje teikia nenusakomą džiaugsmą, nes tokiu būdu galiu sukurti pasaulį, paremtą istoriniais faktais, ir apgyvendinti jį savo sugalvotais veikėjais. O jie, savo ruožtu, tame maksimaliai tikroviškame fone patirs savų nuotykių ir sunkumų...
– „Moterų miestas“ – istorinis romanas, tad, spėju, kad daug laiko skyrėte tiriamajam darbui. Kada pajutote, kad surinkote pakankamai medžiagos? Galbūt kokie nors šaltiniai buvo ypač naudingi rašant šią knygą?
– Rašydamas knygą aš nuolat rinkau medžiagą – iš esmės, tiriamasis darbas baigėsi tik atidavus rankraštį spausdinti. Pradėdamas rašyti „Moterų miestą“ naudojausi 1923-aisiais išleistu Baedekerio kelionių gidu „Berlynas ir jo apylinkės“ ir jame pateiktu miesto planu, o paskui ėmiau knaisiotis po istorines knygas, memuarus ir dokumentų rinkinius, ieškodamas detalių, kurios padėtų kurti romano nuotaiką, personažus ir siužetą. Stengiausi vengti sudėtingų aprašymų ir ilgų pasažų, primenančių istorijos pamokas, – mieliau rėmiausi kasdienybę perteikiančiomis smulkmenomis, kurios man pačiam padėjo atkurti dramatišką to meto įvykių foną. O jų daug – prisiminkite buto langus, užklijuotus lipnia juosta, kad nesudužtų per bombardavimą, aitrų dvoką, skleidžiamą ponios Šrioder cigarečių, o tiksliau, tabako pakaitalo, pagaminto iš trintų gilių. Pagalvokite, kiek kartų per radiją skambančias dainas nutraukdavo oro pavojaus sirenos, pranešančios apie antskrydžių grėsmę...
– Papasakokite detaliau, kaip jums pavyko taip įtaigiai aprašyti 1943-iųjų Berlyną?
– Pirmiausia, kurdamas to meto Berlyno atmosferą, į naratyvą stengiausi įtraukti karo metų filmų, muzikos, patiekalų pavyzdžių. Žinoma, Zigrida eina į kino teatrą ne tam, kad pažiūrėtų filmą. Ji ieško vietos, kur galėtų pabūti viena – būtent todėl ji dažniausiai renkasi karinius filmus. Nepatikėsite, bet kariniai filmai tada sulaukdavo nedidelio pasisekimo – jų auditoriją būdavo itin negausi... Eilinius berlyniečius labiau domino ne propagandiniai filmai, kaip, pavyzdžiui, „Rytojaus kariai“ (Soldaten von Morgen), o veikiau tokie filmai kaip „Dujininkas“ (Der Gasmann) su Heinzu Rühmanu ar prašmatnios kostiuminės dramos su Gustafu Gründgensu. Iš vėlesnių filmų, perteikiančių atmosferą Berlyne ir stulbinamus karo metų prieštaravimus, išskirčiau „Kabaretą“ ir „Europa, Europa“.
– Kokia muzika skambėjo berlyniečių namuose karo metais?
– Iki šiol galima rasti daug populiarių to meto dainų. Pavyzdžiui, knygoje yra scena, kur Zigridos anyta klauso per radiją Laleʼs Andersen dainos „Es geht alles vorüber, es geht alles vorbei“. Vis dėlto didžiausio populiarumo karo metais sulaukė kita jos daina – garsioji „Lili Marleen“. Ji tapo tikra sensacija – „Lili Marleen“ mielai klausė netgi Šiaurės Afrikoje kariaujantys britų kariai.
Vis dėlto per Antrąjį pasaulinį karą radijo stotys dažniausiai leisdavo klasikinę muziką – Mozarto, Beethoveno, Bacho kūrinius, tuo tarpu žydų kompozitorių muzika buvo uždrausta. Augdama Zigrida, be abejonės, klausėsi kiek kitokių dainų – prieš ateinant naciams į valdžią Berlyne skambėjo linksmesnė, kartais netgi groteskiškai keista muzika. Ja besidomintiems siūlyčiau paklausyti komikės ir kabareto dainininkės Margo Lion arba populiaraus ansamblio „Comedian Harmonists“ įrašų. Trečiajame dešimtmetyje ir ketvirtojo pradžioje karaliavo Marlene Dietrich daina „Ich bin von Kopf bis Fuß auf Liebe eingestellt“ iš filmo „Žydrasis angelas“. Vėliau ji įrašė ir dainų angliškai. Beje, tarptautinį pripažinimą pelniusi dainininkė Ute Lemper išleido ne vieną tarpukariu išpopuliarėjusių kabareto dainų albumą tiek vokiečių, tiek anglų kalba. (pavyzdžiui, „Ich bin ein Vamp!“). To meto muziką tiesiog genialiai atkuria ir Maxas Raabe su „The Palast Orchestra“ – nuo „Fräulein, Pardon“ iki „Mein Gorilla“...
– Dar minėjote patiekalus – ar jie buvo kuo nors išskirtiniai?
– Norintiems sužinoti, ką per karą eilinė berlynietė tiekdavo į stalą, labai rekomenduoju Giselos R. McBride „Tūkstantmetės moters memuarus“ (Memoirs of a 1000-Year-Old Woman). Tai autobiografinė knyga, kupina šokiruojančių detalių apie kasdienį berlyniečių gyvenimą 1925–1945 metais. Suprantama, joje yra ir receptų. Aš, aišku, negaliu garantuoti, kad tie patiekalai bus skanūs ar bent jau sveiki, bet jei jums reikia kopūstų virtinių, kopūstų suktinukų, kopūstų pyrago ar kopūstų štrudelio receptų, šioje knygoje juos tikrai rasite.
– Zigrida – nepaprastai patraukli ir įsimintina herojė. Neabejoju, kad skaitytojų klubuose bus aptarinėjami jos sprendimai ir motyvai. Sakykite, gal yra kokia nors literatūrinė herojė, padariusi jums milžinišką įtaką?
– Pirmiausia man į galvą šauna Sofi – Williamo Styrono romano „Sofi pasirinkimas“ herojė. Sofi taip pat buvo eilinė moteris, kuriai teko rinktis ir priimti siaubingą sprendimą – tokį siaubingą, kad galiausiai ji nebepajėgė su tuo susitaikyti. Beribėje, galima sakyti, begėdiškoje Zigridos meilėje galima įžvelgti ir madam Bovari šešėlį. Tvirtybe ir poreikiu save realizuoti Zigrida primena Margaret Atwood herojes – paimkite bet kurią šios rašytojos knygą ir pamatysite, kad joms taip pat tenka savyje išsiugdyti šias savybes.
– Kokią knygą, jūsų nuomone, turėtų visi perskaityti? Ir kodėl?
– Čia irgi galiu paminėti „Sofi pasirinkimą“ – ši knyga atitinka visus mano reikalavimus. Tai savotiškas liudijimas, žmogaus būsenos kritinėmis sąlygomis, gyvenimo ant ribos atspindys, liudijimas to, ko tenka griebtis norint išlikti, nepaliaujamo siekio išpirkti kaltę net ir susidūrus su neįveikiamomis kliūtimis. Tai išties meistriškas kūrinys, nors, neneigsiu, romane esama tam tikro niūrumo. Jei skaitytojui šis romanas ne prie širdies, rekomenduočiau paskaityti Jane Smiley „Tūkstantį akrų“ (A Thousand Acres) – beje, dėl tų pačių priežasčių. Tai šiuolaikinė, neįtikėtinai talentingai perpasakota „Karaliaus Lyro“ versija, kurios veiksmas rutuliojasi Pietvakarių Amerikoje. Dar viena įdomi detalė – istoriją pasakoja viena iš dukterų.
– Kaip reagavote, sužinojęs, kad jūsų romanas bus publikuojamas?
– Nesu tikras, ar anglų kalboje yra žodis, galintis perteikti mano būseną tą akimirką. Apėmė ekstazė? Ne, „ekstazė“ pernelyg blankus žodis. Ko gero, čia nepadės nė vokiškasis „verzückt“ (vok. apimtas ekstazės, susijaudinęs)... Reikės paklausti žmonos, gal yra koks bulgariškas atitikmuo.
– Gal jau rašote naują knygą? Jeigu taip, papasakokite apie ją.
– Taip, rašau naują knygą, bet negaliu atskleisti detalių. Pasakysiu tik tiek, kad veiksmas vyksta pokario Amsterdame ir šeštojo dešimtmečio Niujorke.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
