Romane „Kambarys“ – penkiametis princas Kambario planetoje

Pavyzdžiui, nuostabiame J. D. Salingerio apsakyme „Susipažinkite: Simoras“ prozininkas Badis Glasas su neišmatuojamu intymumu piešia nusižudžiusio brolio Simoro portretą. Prisiminimai lipte limpa vienas prie kito, atskleisdami nuostabiausius vyresniojo brolio bruožus, o laiko distancija audžia vis dailesnę sentimentalumo širmą, pro kurią galime įžiūrėti tik Simoro gyvenimo skaidrumą, liūdesį ir tobulybę. Tiek gyvenime, tiek knygose taip pakylėtai galima pasakoti tik apie kitus, nes bandydamas išdailinti save atrodysi arba juokingai, arba pasipūtėliškai, arba ir taip, ir taip.

Autobiografinių romanų pasakotojams retai pavyksta talentingai išsivaduoti iš šių spąstų, todėl visada malonu, kai į rankas patenka sėkmingas bandymas. Ypač tada, kai puikiai susidorojama su užduotimi pasakojant ne tik pirmuoju asmeniu, bet dar ir esamuoju laiku. Ypač tada, kai pasakotojui vos penkeri.

Taigi susipažinkite: Džekas,  Emmos Donoghue romano „Kambarys“ balsas. Penkiametis, kuris nuo pat gimimo kartu su Mama gyvena įkalintas mažyčiame kambarėlyje. Arba Kambaryje, kaip apibūdina pats.

Iš šono žvelgiant situacija beprotiškai žiauri, tačiau Džekas neturi su kuo lyginti savo egzistencijos, nes visas jo pasaulis – tai šis kambarys ir apšiurę daiktai: išdriskęs kilimėlis, nudžiuvęs augalas,  iš kiaušinio lukštų sumeistrauta gyvatė po lova. Berniuko ryšį su realybe galėtų megzti televizorius, bet Mama neleidžia ilgai jo žiūrėti, nes ta dėžė naikina žiūrovų smegenis. O juk ir šiaip visa, ką jis rodo – netikra. Tik visokios keistos planetos: kelionių, pokalbių, vaikiškų laidelių...

Tačiau net ir tokiame menkame plotelyje vaiko vaizduotė gyva, o gyvenimas kupinas nuotykių.  Džekas apie juos pasakoja paprastais ir taikliais sakiniais, jaukiai ir jautriai – taip, kad šio berniuko neįmanoma neįsimylėti.

Turbūt didžioji jo paslaptis – Džekas sugeba vienu metu išlikti ir subjektyvus, ir objektyvus, žavėdamas savo vaikiška logika, kai pasakoja apie Kambarį ir Mamą, bet nė nebandydamas nutylėti akimirkų, kai ožiuojasi ar nepaklūsta. Tiesiog netobulai tobulas Džekas. Mažasis Princas savo Vieno Kambario Planetoje, kuriam ką tik suėjo penkeri ir kurio gyvenimas netrukus pasikeis.

Tačiau čia aš privalau sustoti, nes niekas – niekas – neturi teisės atimti iš jūsų malonumo patiems išsivynioti „Kambario“ siužetą. Galiu tik pridurti, jog „Kambarys“ – tai gyvas ir dinamiškas pasakojimas, kuris vienu metu ir tragiškas, ir skaidrus, smagus ir sukrečiantis. Nuostabi ir įtraukianti knyga, kur kiekvienas skyrius – vis kitoks: nuo nerūpestingo vaikiško  dienoraščio iki kvapą gniaužiančio veiksmo trilerio, tarp psichologinės žmogaus studijos ir XXI a. Vakarų pasaulio sociologinės analizės.

Tai istorija apie vaiko ir mamos ryšį, kelianti klausimus apie bendravimą ir bendrumą,  žmogų ir visuomenę, vietą ir erdvę, papuošta daugiasluoksnėmis metaforomis ir rafinuota ironija. Kad ir štai tokia detalė apie dar vieną knygos personažą – Džeko ir Mamos kalintoją, pabaisą pagrobėją, sekmadieniais atnešantį jiems „dovanų“, t. y. maisto ir namų apyvokos prekių. Porelė jį vadina Senuoju Niku (Old Nick). Angliškai šis epitetas paprasčiausiai reiškia velnią. Džekas, žinoma, to  dar nežino.

p. s. Nesvarbu, ar jau skaitėte, ar dar tik ruošiatės, kviečiu aplankyti knygos kambarį internete. Užsukite –  ten netgi galima po jį pasivaikščioti.