Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Romano „Virtuvė be pelių“ autorę Sairą Shah visko, ką reikia žinoti, išmokė duktė

Saira Shah
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr. / Saira Shah
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Knygų mugės įkarštyje pasirodęs Sairos Shah romanas „Virtuvė be pelių“ (iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė; „Tyto alba“) – sukrečiantis kūrinys, kuriame autorė remiasi tikrais faktais.

Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“ puslapio socialiniame tinkle „Facebook“ ir sekite naujienas apie literatūras bei dalyvaukite knygų konkursuose.  

Knygos vekėjai Ana ir Tobijas ilgus metus norėjo susilaukti vaiko, tačiau jų dukrelė gimė su sunkia negalia, vilties, kad ji pasveiks, nėra. Mergaitės gyvybė kabo ant plauko... Šeima išvažiuoja į atkampią Prancūzijos vietovę, nuošalų namelį kalnuose. Čia Ana jaučiasi tarsi spąstuose ir nusprendžia pabėgti, palikusi dukterį ir vyrą... 

Iš Gazos ruožo – į Langedoką

Žurnalistė, dokumentinių filmų kūrėja Saira Shah (g. 1964 m.), Lietuvoje skaitytojų pamėgto rašytojo, dokumentininko, keliautojo Tahiro Shaho („Kalifo rūmai“, „Timbuktu“) sesuo, augina neįgalią dukterį, tad nebūtų keista, jeigu ji būtų parašiusi eilinę ašaringą autobiografiją. Tačiau jos pirmasis romanas „Virtuvė be pelių“ – ir jaudinantis, ir netgi linksmas.

Prieš dešimt metų Saira Shah kūrė dokumentinius filmus pavojingose vietose – Afganistane ir Gazoje. Filme „Beneath the Veil“ ji pasakojo apie Talibano žiaurumus ir moterų padėtį Afganistane. Dabar ji gyvena kaimo idilėje – senoje fermoje Langedoke, pietvakarių Prancūzijoje. Iš jos namų, stūksančių kalno viršūnėje, atsiveria puikus vaizdas į slėnį. Ji gyvena su savo gyvenimo draugu Scottu Goodfellow ir penkerių metų dukrele Ailsa. Saira Shah susiduria su visiškai kitokiais iššūkiais – jos duktė nuo gimimo neįgali.

Romane „Virtuvė be pelių“ Saira Shah pasakoja virtuvės šefės Anos ir jos vyro Tobijo istoriją. Atrodė, poros svajonės tuoj išsipildys – jie ruošėsi persikelti į Prancūziją, kur Ana ketino mokyti kulinarijos paslapčių. Gimus Frėjai, gydytojai paaiškino, kad mergaitė negalės pati judėti, niekada nepažins savo tėvų ir jos būklė negerės. Tėvams reikėjo apsispręsti, ar jie augins dukterį patys, ar atiduos ją į specialius slaugos namus. Jie nusprendė auginti Frėją patys ir persikėlė į Prancūziją. 

Pabėgimas į pašiūrę

„Virtuvėje be pelių“ autobiografinis yra tik pirmas skyrius, jame Saira Shah dalijasi tuo, ką patyrė pati. Nors padėtis nelengva, knyga ne tik jaudinanti, bet šmaikšti, smagi, vietomis –  su juodojo humoro elementais. 

Saira Shah nuolat pabrėžia, kad nesubrendęs ir nuo realybės atitrūkęs Tobijo personažas neturi nieko bendra su jos gyvenimo draugu Scottu Goodfellow, kuris, kaip ji rašo padėkos žodyje, „nesiskųsdamas ruošė gardžiausius valgius ir didvyriškai rūpinosi mažyle, suteikdamas man galimybę rašyti apie moterį, kuri visą laiką ruošia valgį, tvarkosi, rūpinasi savo vyru ir vaiku.“

Kadangi padėtis ir taip buvo baisi, rašydama dar labiau viską sutirštinau

„Mes abu rūpinamės dukrele, bet kartais man reikėdavo atitrūkti – tada eidavau rašyti į pašiūrę. Rašiau dienoraštį. Aš neplanavau rašyti apie Ailsą, bet Ailsa tiesiog natūraliai įsiliejo į mūsų gyvenimą, jos visur pilna. Leidėjai tikino, kad neturėčiau maišyti žanrų. Jie norėjo, kad rašyčiau verksmingą autobiografinę knygą apie tai, ką reiškia auginti neįgalų vaiką. Bet iš tikrųjų man tai buvo galimybė nors trumpam pabėgti nuo tikrovės. Kadangi padėtis ir taip buvo baisi, rašydama dar labiau viską sutirštinau. Nors mums ir ne itin gerai sekėsi, pasakiau sau: įsivaizduok, kas būtų, jei tų problemų būtų dar daugiau. Taip knygoje atsirado pelių – iš čia kilo knygos pavadinimas. Be to, mergaitės motiną „apdovanojau“ polinkiu į obsesinį-kompulsinį asmenybės sutrikimą, o Tobijas virto ne itin atsakingu tėvu. Ši knyga suteikė man galimybę išlieti popieriuje savo baimes.“

Alergija česnakams pakeitė planus

Saira su Scottu persikėlė į Langedoką 2006 m., bet buvo priversti grįžti atgal į Angliją, nes pastojus Sairai pasireiškė alergija česnakams, o Prancūzijoje išvengti česnakų neįmanoma. Pora išvyko į Londoną, bet planavo grįžti atgal, kai „vaikelis nulaikys galvutę“. Dabar Ailsai penkeri, ji iki šiol nenulaiko galvutės, bet 2008-ųjų vasarą Saira su Scottu grįžo atgal į fermą. Susidoroti su kylančiais sunkumais jiems padeda humoro jausmas.  

Kai kurios knygos vietos, kur rašoma apie tai, kad Ana atstumia vaiką, trikdo. Leidėjai buvo nusiteikę skeptiškai, tačiau Saira Shah žinojo – tai turi būti, tai tiesa, nes ji pati išgyveno tokius jausmus. Po Ailsos gimimo ją ištiko šokas, tuo metu ji ne tiek sielojosi dėl vaiko būklės, kiek jautėsi atsiribojusi, žvelgė į viską iš šalies. Sairos patirtis suteikė jai galimybę rašyti apie tai, ką kiti palaikytų neįtikimu dalyku. Todėl knygoje aprašoma šeima gali elgtis beprotiškai – su neįgaliu vaiku persikrausto į apgriuvusį namą Prancūzijoje – juk taip pasielgė pati autorė su savo gyvenimo draugu. 

Nederami juokai

Ana ir Tobijas romane iškart po Frėjos gimimo eina į barą ir svarsto galimybę pabėgti į Braziliją, palikus dukterį ligoninėje, nes ir pati Saira su Scottu svarstė tokią galimybę. Knygos veikėjų juokai gali pasirodyti šokiruojantys ar nederami, bet taip elgėsi ir Saira su Scottu. Kita vertus, pasirinktas žanras leido Sairai eksperimentuoti. Tikrovėje rašytoja nepaliko savo vaiko, o knygoje Ana pasielgia būtent taip. „Niekada nesu palikusi Ailsos, nors ir turėjom tokią galimybę. Leidusi Anai palikti Frėją, suvokiau, kaip pati jausčiausi.“

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

Pora iki šiol nežino, kokia Ailsos ligos priežastis, bet po jos gimimo Scottas Goodfellow pasakė: „Tuo metu niekas mums neatrodė pakankamai svarbu ir dauguma dalykų išvis tapo nereikšmingi.“ Kiekvienas iš tėvų periodiškai puldavo iš vieno kraštutinumo į kitą, juos kamavo įvairiausi jausmai. Kai vienas sakydavo: „Turime pasiaukoti dėl vaiko“, kitas galvodavo: „Tegul viskas eina po velnių!“ 

Saira ir Scottas susitaikė su savo padėtimi: kadangi Ailsai nuolat kartodavosi priepuoliai, jie kasnakt budėdavo prie dukters iki visiško išsekimo, be to, reikėjo nepaprastai atidžiai ruošti vaistus ir maistą, o prancūzų socialinės tarnybos dėl biurokratinių kliūčių nesiskubino skirti laikinosios slaugos.

Kai Ailsai sukako penkeri, socialinės tarnybos nusprendė, kad mergaitei bus geriau, jei ji lankys specialią mokyklą. Iki artimiausios tokio tipo mokyklos būtų tekę važiuoti daugiau nei pusantros valandos, tapo aišku, kad Ailsa turės ten apsigyventi. Tačiau kai Saira Shah apžiūrėjo mokyklą, ji ėmė abejoti, ar nori palikti ten savo dukterį. Pasak rašytojos, nors Ailsai netinka kietas maistas, ji maitinama iš buteliuko, jai patinka valgyti, o mokykloje ji veikiausiai būtų maitinama per vamzdelį. Be to, mergaitę pririštų prie specialaus rėmo, kuris laikytų ją visą dieną stačią, o tai jai tikrai nepatiktų. Įstaigos siūloma žaidimų terapija vargu ar būtų Ailsai reikalinga, nes ji tuoj pat užmigtų.

Kasdieniai patogumai – svarbesni

Fizioterapija būtų naudinga, tačiau Saira Shah įsitikinusi, kad kasdieniai patogumai, prie kurių pripratusi jos duktė, daug svarbesni. „Net jeigu fizioterapija 20 procentų pagerintų raumenų tonusą, kokia prasmė tuo užsiimti kasdien, jei jos raumenų tonusas ir taip nesiekia 50 procentų normos. Jai patinka, kai ją laikome ant rankų, sūpuojame, vartome žemyn galva. Nesuprantu, kodėl ji negali tiesiog gyventi ir nuolatos jausti mūsų meilę? Mes stengiamės per daug negalvoti apie ateitį. Yra dalykų, kurių numatyti negalime. Sunku pasakyti, ar ji turės ateitį, o jei ir taip, kokia ji bus.“

Sairos ir Scotto išsigelbėjimu tapo slaugė Frédérique – ji gyvena kaime ir padeda porai rūpintis Ailsa. Jos dėka Saira su Scottu galėjo dvi savaites pailsėti Kambodžoje. Be to, Ailsa, kaip ir Frėja knygoje, rado kelią į vietos gyventojų širdis – ji tapo viena iš jų. 

Romane „Virtuvė be pelių“ gausu personažų, kuriuos, ko gero, sutiktumėte kone kiekviename Prancūzijos kaime. Saira Shah tvirtina, kad rašydama knygą ji vengė kurti veikėjus pagal realius žmones. Išskyrus močiutę... Romane ekscentriškoji Anos motina Amelija išnyra apsisiautųsi žalia skraiste, su kailine kepure ir paskendusi „Chanel Nr. 19“ debesyje. „Mano motina gerokai šiuolaikiškesnė nei Anos mama, bet jas sieja vienas dalykas – nepajudinamas tikėjimas motinystės galia. Ir mano, ir Anos motina sako tai, ko nedrįsta ištarti kiti. Sairos motinai Cynthiai patinka dukters knyga, nors, perskaičiusi apie veikėjos Anos meilės romaną su miške gyvenančiu Žiuljenu, ji pasibaisėjo: „O, ne, brangioji, tu to nepadarei! Tik ne su tuo senu plaukuotu kalniečiu!“

Sairos Shah sodyboje nedidelė pieninė paversta gyvenamuoju būstu, didžiuliame vaismedžių sode auga vyšnios, obelys, slyvos, kriaušės, svarainiai, šilkmedžiai ir figmedžiai. Sairos „kabinetas“, jos oazė – daržinė. Ant sienų gausybė lentynų su knygomis, o ant grindų – čiužinukas Ailsai.

Scottas – ne Tobijas

Scottas Goodfellow save vadina „pusiau valstiečiu, pusiau ryšių su visuomene ekspertu“. Prieš persikeldamas į Prancūziją jis išbandė įvairias žurnalistikos formas, dirbo fotografu, dabar jis – laisvai samdomas ryšių su visuomene konsultantas, neseniai įkūręs firmą „Wild Weekends“. „Klientams siūlome įvairių paslaugų: pavyzdžiui, gurkšnoti vyną po žvaigždėmis, paragauti picų, iškeptų mūsų senutėlėje duonkepėje. Kartą visą dieną praleidome maudydamiesi uolų duburiuose ir panorome šiuo potyriu pasidalyti su kitais. Gardus maistas, nuostabus peizažas, švarūs indai, truputis nuotykių – ko dar reikia žmogui, norinčiam gerai praleisti savaitgalį?“ 

Scottas – puikus virėjas, bet labiausiai jam patinka įsitaisius prie virtuvės stalo šnekučiuotis su svečiais. Šįkart pietums patiekiama naminė sriuba ir keptas viščiukas, Ailsa, žinoma, gauna savo pietus buteliuke. Saira Shah juokauja: „Scottas dabar stengiasi visam pasauliui įrodyti, kad jis ne Tobijas.“ Šis juokais atsikerta: „Kaip ji drįso parašyti, kad visą dieną virė ir prižiūrėjo vaiką, kai iš tikrųjų ištisai sėdėdavo savo daržinėje?“ Sulig paskutiniais žodžiais jis puola laukan gaudyti skuodžiančio šuns, nes jis mėgsta atlikti gamtinius reikalus mero sode...

Sairos Shah giminėje – rašytojai ir filosofai

Sairos Shah senelis Sirdaras Ikbalis Ali Shahas buvo afganų karo vado sūnus. Studijuodamas mediciną Edinburgo universitete susipažino su škote Bobo (rašytoja Saira Elizabeth Louise MacKenzie, labiau žinoma Morag Murray Abdullah slapyvardžiu). 2013 m. pasirodžiusioje savo knygoje „The Storyteller’s Daughter“ Saira Shah pasakoja, kaip Bobo jos seneliui pasiūlė pyragaičių su kremu, o šis atsakė: „Mes, kalniečiai, neturime laiko saldumynams!“ Nepaisydami abiejų šeimų pasipriešinimo, jie slapta susituokė, o paskui persikėlė į Pagmaną Afganistane, kur Shahų giminė gyveno apie 900 metų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pora viešėjo pas giminaičius Anglijoje. Jie nebegalėjo grįžti ir pareikalauti jiems priklausančių žemių, šias perėmė Afganistano karališkoji šeima – žemės buvo padalytos, valdos nuniokotos. Savo knygoje Saira pasakoja, kaip grįžta į legendomis apipintą protėvių gimtinę, kurią jos tėvas aprašė savo knygose, ir randa ją išniekintą.

Sairos Shah tėvas – filosofas ir rašytojas Idriesas Shahas, o motina Cynthia turi ir anglų, ir Indijos parsų kraujo. Saira užaugo Kente su broliu Tahiru ir seserimi Safia. Ji studijavo arabų ir persų kalbas Londono universitete, sulaukusi 21-erių išvyko į Pešavarą, o paskui ir Afganistaną – ten dirbo laisvai samdoma korespondente, rašė straipsnius apie Afganistano karą „The Daily Telegraph“ ir kitiems leidiniams. 1991 m. ištekėjo už šveicarų žurnalisto ir persikėlė į Šveicariją, ten gyveno šešerius metus. Pasak Sairos Shah, santuoka buvo tikra katastrofa, bet tuo metu ji įsitraukė į darbą televizijoje – iš pradžių dirbo vyriausiojo redaktoriaus padėjėja MBC (Middle East Broadcasting Centre), o nuo 1992-ųjų – kanalo „Channel 4“ Žinių tarnybos reportere. 

Dokumentinis filmas – apie viešą moters egzekuciją

2000-aisiais Saira Shah su operatoriumi Jamesu Milleriu ir režisieriumi Cassianu Harrisonu sukūrė dokumentinį filmą „Beneath the Veil“. Kūrėjai norėjo atidžiau patyrinėti situaciją Afganistane po to, kai internete pasirodė filmuota medžiaga, kurioje užfiksuota vieša moters egzekucija Kabulo stadione. Dokumentinis filmas pirmą kartą buvo parodytas likus vos keliems mėnesiams iki 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių. Tai buvo drąsus ir blaivus požiūris į Talibano veiklą, atskleidęs niekinamą požiūrį į žmones, ypač moteris.

Afganistaną galėtų išgelbėti švietimo reforma, kuri leistų moterims įgyti išsilavinimą. Moterys praktiškesnės nei vyrai, jos labiau organizuotos ir gabesnės

Kritikai palankiai įvertino filmą, be to, po rugsėjo 11-osios įvykių televizijos jį rodė vos ne kasdien. „Channel 4“ nusiuntė Sairą Shah ir Jamesą Millerį į Afganistaną kurti tęsinio, kuris vadinosi „The Unholy War“. Beje, keliaudami pėsčiomis per Hindukušo kalnyną jie smarkiai nušalo. Prisimindami kelionės sunkumus, grįžę įkūrė kompaniją „Frostbite Films“. Tada juos pasamdė HBO sukurti dokumentinį filmą „Death in Gaza“ – jame buvo pasakojama apie karo poveikį vaikams, gyvenantiems Gazos ruože. 

Filmas atskleidė, kaip skatinama neapykanta ir kokios to pasekmės. 2003 metais, baigiant filmavimą, J. Millerį nušovė Izraelio kareivis, – o juk operatorius buvo prisisegęs baltą vėliavėlę ir tiesiog priėjo arčiau prie kareivio, norėdamas pasakyti, kad filmavimo komanda išvyksta iš zonos. Izraelio valdžia taip ir neprisiėmė atsakomybės dėl įvykio, o J. Millerį nušovęs kareivis net nebuvo teisiamas. Vis dėlto 2009-aisiais, po ilgai trukusios protesto kampanijos, J. Millerio šeimai – žmonai ir dviem mažamečiams vaikams – buvo išmokėta 1,5 milijono svarų sterlingų kompensacija. Saira Shah neteko gero draugo ir puikaus operatoriaus, tačiau baigė kurti filmą. „Baigti „Death in Gaza“ buvo sunkiausia, ką man yra tekę daryti gyvenime. Manau, visa kūrybinė komanda patyrė potrauminį stresą. Jei atvirai, mielai būčiau pasitraukusi, bet žinojau, kad tai buvo svarbu Jameso šeimai.“

Traukia į necivilizuotas vietas

Tuo metu Saira Shah pradėjo susitikinėti su Scottu Goodfellow – beje, jį Saira buvo sutikusi prieš dešimtmetį konferencijoje. „Panorau užsiimti kuo nors kitu – atrodė, pats laikas persikelti į kokį užkampį, auginti vaikus. Tai atrodė natūralu. Žinoma, aš ilgiuosi anų laikų. Man patinka kelionės, bet įdomu keliauti tik po civilizacijos mažai paliestas vietas – nebūtinai karo zonas, noriu bendrauti su žmonėmis ekstremaliais gyvenimo momentais ir juos suprasti. 

Sairą Shah vis dar traukia Afganistanas, bet į jo ateitį rašytoja žiūri pesimistiškai. „Afganistaną galėtų išgelbėti švietimo reforma, kuri leistų moterims įgyti išsilavinimą. Moterys praktiškesnės nei vyrai, jos labiau organizuotos ir gabesnės.“

Galbūt vieną dieną Saira Shah vėl kurs filmus, bet jai ir dabar nenuobodu. Gyvenimas kaime virte verda. Nekalbant apie rūpinimąsi Ailsa, kiekviena diena atneša ką nors nauja: tai pabėga asilas, tai prakiūra stogas, tai vėl kyla sunkumų su vandeniu; jų santechnikas – piemuo, tad centrinio šildymo sistemą jis tvarko tik tada, kai negano avių... Dabar Saira Shah leidžia laiką rašydama ir rūpindamasi Ailsa – ir tokia veikla ją visiškai tenkina. Ailsa ją pamažu išmokė visko, ką reikia žinoti.

Parengė Jūratė Dzermeikaitė 

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min