Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Salmanas Rushdie apie Gabrielį García Márquezą: „Jis buvo didingesnis už mus visus“

Gabrielis Garcia Marquezas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Gabrielis Garcia Marquezas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Po Gabrielio García Márquezo, vieno garsiausių visų laikų rašytojų, mirties literatūros pasaulio atstovai vėl ir vėl prisimena šio autoriaus kūrybą ir tai, kokią milžinišką įtaką jis padarė. Garsus rašytojas Salmanas Rushdie paskelbė rašinį telegraph.co.uk, kuriame atiduoda pagarbą „Šimto metų vienatvės“ autoriui. Skelbiame čia šio straipsnio ištraukas.

Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“ puslapio socialiniame tinkle „Facebook“ ir sekite naujienas apie literatūras bei dalyvaukite knygų konkursuose.  

Gabo gyvena toliau. Didžiulis dėmesys, kuris visame pasaulyje buvo skirtas  Gabrielio García Márquezo mirčiai, ir nuoširdus jo skaitytojų liūdesys, išgirdus žinią apie tai, liudija, kad jo knygos vis dar labai gyvos. Kažkur iš diktatoriaus patriarcho priešų vis dar gaminami valgiai jo pietų stalui; senas pulkininkas vis dar laukia laiško, kuris niekaip neateina; jauna graži mergina savo beširdės motinos verčiama dirbti prostitute; o kitas, mielesnis, patriarchas José Arcadio Buendía, vienas iš Makondo įkūrėjų, žmogus, besidomintis alchemija ir mokslu, pasakoja savo nustėrusiai žmonai, kad „žemė yra apvali kaip apelsinas“. 

Joks kitas rašytojas nuo Charleso Dickenso laikų nebuvo skaitomas taip plačiai ir nebuvo taip smarkiai mylimas kaip Gabrielis García Márquezas

Mes gyvename sukurtų pasaulių amžiuje. Tolkieno Viduržemės pasaulis, Rowling Hogvartsas, distopinis „Bado žaidynių“ pasaulis, vietos, kur klaidžioja vampyrai ir zombiai. Tokių vietų kūrimas literatūroje šiuo metu yra itin populiarus. Visgi nepaisant fentazi knygų populiarumo, nuostabiausiuose literatūros mikrokosmosuose yra daugiau tiesos nei fantazijos. Williamo Faulknerio Joknapatofa, RK Narayan Malgudija ir Gabrielio García Márquezo Makondas – visur čia vaizduotė buvo naudojama praturtinti realybę, o ne pabėgti nuo jos. 

„Šimtui metų vienatvės“ dabar jau 47 metai, ir jos stilius – magiškasis realizmas – Lotynų Amerikoje davė pradžią kitoms pasakojimo formoms. Iš dalies tai buvo reakcija į absoliutų Gabrielio García Márquezo kūrybos pasisekimą. Labiausiai vertinamas kitos kartos rašytojas Roberto Bolano pareiškė, kad magiškasis realizmas „dvokia“, ir tyčiojosi iš Gabrielio García Márquezo šlovės, vadindamas jį „žmogumi, kuris siaubingai džiaugiasi galėdamas bendrauti su tiek daug prezidentų ir arkivyskupų“. Tai buvo vaikiškas pyktis, tačiau jis parodė, kad tokio giganto egzistavimas Lotynų Amerikoje daugybei rašytojų buvo daugiau nei nedidelis trikdis. („Aš jaučiu, – kartą man sakė Carlosas Fuentesas, – kad rašytojai Lotynų Amerikoje nebegali vartoti žodžio „vienatvė“, nes jie bijo, kad žmonės ims manyti, jog tai yra nuoroda į Gabo“. „Ir aš bijau, – pridūrė jis šelmiškai šypsodamasis, – kad netrukus mes negalėsime naudoti ir frazės „šimtas metų“). Jokio kito rašytojo pasaulyje antroje praėjusio amžiaus pusėje kūriniai neturėjo tokio poveikio. Ianas McEwanas tiksliai palygino jo įtaką su Charleso Dickenso. Joks kitas rašytojas nuo Charleso Dickenso laikų nebuvo skaitomas taip plačiai ir nebuvo taip smarkiai mylimas kaip Gabrielis García Márquezas. 

Jo pasaulis buvo mano pasaulis

Šio didžio žmogaus išėjimas gali pabaigti Lotynų Amerikos rašytojų pyktį dėl jo įtakos ir leisti jo darbus vertinti be minčių apie konkurenciją. Fuentesas, pripažindamas Gabrielio García Márquezo skolą Faulkneriui, vadino Makondą jo  Joknapatofos grafyste, ir tai gali būti geras būdas įžengti į jo kūrinių pasaulį. Tai istorijos apie realius žmones, o ne pasakos. Makondas egzistuoja, čia ir slypi jo magija. 

Termino „magiškasis realizmas“ (el realismo magico) bėda ta, kad kai žmonės girdi ar sako jį, jie iš tiesų girdi ir sako tik pusę jo – „magiškas“, neatkreipdami dėmesio į kitą pusę – „realizmas“. Tačiau jeigu magiškasis realizmas būtų tik magiškas, jis nebūtų toks svarbus. Tai tebūtų gryniausia užgaida – nes rašymas taip, kad gali nutikti bet kas, neturėtų jokio efekto. Jis toks paveikus todėl, kad magiškajame realizme magija turi gilias šaknis realybėje, ji išauga iš realybės, atspindi ją gražiai ir netikėtai. 

(...)

Magiškasis realizmas nebuvo Gabrielio García Márquezo išradimas. Brazilas Machado de Assis, argentinietis Jorge Luis Borgesas, meksikietis Juanas Rulfo jau rašė prieš jį.  Gabrielis García Márquezas įdėmiai studijavo Juano Rulfo šedevrą „Pedras Paramas“ ir sakė, kad jo poveikis prilygo tam, kurį jam padarė Kafkos „Metamorfozė“ („Pedro Paramo“ vaiduokliškame mieste Komaloje nesunku įžvelgti Gabrielio García Márquezo Makondo gimimą). Magiškai realistiškas supratimas neapsiribojo Lotynų Amerika. Laikas nuo laiko jis uždera viso pasaulio literatūroje, o Gabrielis García Márquezas garsėjo kaip itin gerai apsiskaitęs žmogus. 

(...)

Kai pirmą kartą perskaičiau Gabrielio García Márquezo kūrinius, aš nebuvau buvęs nei vienoje Lotynų Amerikos ar Centrinės Amerikos šalyje. Tačiau jo puslapiuose aš radau realybę, kurią pats pajaučiau Pakistane ir Indijoje. Abiejose šiose šalyse buvo ir vis dar yra konfliktas tarp miesto ir kaimo, yra čia gili takoskyra tarp turtingųjų ir vargšų, turinčių galios ir bejėgių, didžiųjų ir mažų. Abi šios vietos turi stiprią kolonijinę istoriją, ir abiejose šiose šalyse religija yra labai svarbi.

„Scanpix“ nuotr./Rašytojas Salmanas Rushdie
„Scanpix“ nuotr./Rašytojas Salmanas Rushdie

Aš žinojau, kas yra tie Gabrielio García Márquezo aprašyti pulkininkai ir generolai, bent jau jų pakistanietiškos ir indiškos kopijos, jo vyskupai buvo mano mulos, jo turgaus gatvės buvo mano bazarai. Jo pasaulis buvo mano pasaulis, išverstas į ispanų kalbą. Nenuostabu, kad aš pamilau tai – ne dėl jo magijos (tačiau kaip rašytojui, besimėgaujančiam rytietiškomis „stebuklų istorijomis“, tai taip pat buvo patrauklu), bet dėl jo realizmo. Visgi mano pasaulis buvo labiau miestietiškas nei jo. Kaimo gyvenimo pajautimas suteikia  Gabrielio García Márquezo realizmui ypatingą skonį, kaimas, kuriame technologijos yra gąsdinančios, tačiau kur pamaldžios mergaitės kilimas į dangų yra visiškai įtikėtinas, kuriame, kaip ir Indijos kaimuose, tikima, kad stebuklai visuomet egzistuoja kartu su  kasdienybe. 

Jis buvo žurnalistas ir niekuomet neprarado faktų pojūčio. Jis buvo svajotojas, tikėjęs svajonių tikrumu. 

(...)

Skaitant tokius didingus tekstus, vienintelė galima mūsų reakcija yra dėkingumas. Jis buvo didingesnis už mus visus. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min