Vilnietė psichologė Agnė Jurgaitytė-Avižinienė su kolege Ivona knygų klubą subūrė nejučia. Viskas prasidėjo nuo nekaltos aistros skaityti ir noro pasidalyti patirtais įspūdžiais, įžvalgomis.
„Su Ivona labai daug skaitėme, todėl pokalbiai dažnai sukdavosi apie literatūrą. Dalindavomės knygomis: viena perskaito – pakiša kitai. Po to eidavome į kavinukę papietauti ir aptardavome. Šie pokalbiai prie kavos teikė didžiulį malonumą. Laikui bėgant prisijungė dar viena kolegė, po to – dar dvi“, – pasakojo A.Jurgaitytė-Avižinienė.
Žodis po žodžio kilo mintis bent simboliškai formalizuoti veiklą. Sutarta vienu metu skaityti tas pačias knygas ir jų aptarti susibėgti paskutinį kiekvieno mėnesio antradienį.
„Draugės sūnus anuomet sarkastiškai replikavo: „Tai ką, eisit kaip Amerikoj sėdėti ir aptarinėti puslapius?“ – prisiminė pašnekovė.
Nuo tos dienos prabėgo ketveri metai ir, kaip juokais pastebi Agnė, į moterišką kompaniją „prisimaišė visokio velnio“. Dabar tai – ne tik psichologių ar psichiatrių būrelis, bet įvairių profesijų knygų mėgėjų sueiga.
„Mūsų senbuvių penketukas tapo branduoliu, aplink kurį lipdosi kiti žmonės: bičiuliai, pažįstami ir pan. Kolektyvas nėra stabilus, nes krūvis nemažas – ne visi gali palaikyti tempą. Be to, ne visos knygos vienodai „užkabina“, todėl tenka ne tik mėgautis, bet ir padirbėti“, – pasakojo A.Jurgaitytė-Avižinienė.
Pardavėjos atpažįsta veidus
A.Jurgaitytė-Avižinienė vengia skambių vardų, todėl knygų klubą iki šiol vadina kukliai – tiesiog būreliu. Tiesa, būrelio veikla sustabdyta iki Velykų. „Atostogų prireikė dėl objektyvių priežasčių: viena kolegė pradininkė dekrete, o aš – disertacijos dekrete, – šypsojosi moteris ir pridūrė, kad susitikimų su bendraminčiais jau spėjo pasiilgti. – Man jų nuoširdžiai trūksta, nors ir dabar daug skaitau.“
Kolektyvas nėra stabilus, nes krūvis nemažas – ne visi gali palaikyti tempą. Be to, ne visos knygos vienodai „užkabina“, todėl tenka ne tik mėgautis, bet ir padirbėti.
Po kelių mėnesių pertraukos klubo nariai rinksis aptarti Martos Tikkanen knygos „Raudonkepuraitė“.
Paimti ją į rankas rekomendavo knygyno „Akademinė knyga“ konsultantės: „Jos mus jau iš veidų pažįsta: visada maloniai sutinka, pristato naujienas, pataria, nukreipia, kas verta dėmesio, kas ne, nuolaidų pritaiko.“
Vienas knygas Agnė perka, kitas skolinasi iš bibliotekos. Knygų paieškos kartais virsta tikra medžiokle: „Kai ką tenka užsisakyti knygyne ir laukti, kol atveš. Kai kurie būrelio nariai išnarsto knygų turgelius, varsto „Mint Vinetu“ duris ir pan.“
Kūrinio rakto paieškos
Padiskutuoti apie literatūrą knygų klubo nariai renkasi Psichologinių konsultacijų centro patalpose. Pokalbiai visada kvepia arbata ir gardėsiais.
„Šie susitikimai man – savotiškas savęs tobulinimas, forma pabendrauti su išsilavinusiais žmonėmis, kurie man tikrai įdomūs. Mūsų pokalbiai būna atviri ir nuoširdūs, smarkiai nutolę nuo sauso akademinio kalbėjimo. Žinote, kas kelia didžiausią nuostabą? Kaip skirtingai galima suvokti tuos pačius dalykus, skirtingai vertinti herojų poelgius ir t.t. Juk pasitaiko sudėtingų, prieštaringų kūrinių su įvairialypiais herojų charakteriais. Vienas mėgsta vieną personažą, antras simpatizuoja kitam. Smagu išklausyti kito žmogaus pastebėjimus“, – kalbėjo A.Jurgaitytė-Avižinienė.
Knygų klubo nariai neapsiriboja vien kūriniu, domisi ir kontekstu – literatūros kritika, rašytojų biografijomis.
„Tarkime, jei skaitome Romainą Gary, patyrinėjame ir jo gyvenimo faktus, kartais norisi elementariai „pagooglinti“, peržiūrėti nuotraukų. Labai mėgstu Hermanną Hessę, todėl pasiūliau skaityti „Stiklo karoliukų žaidimą“. Daugelis narių prisipažino, kad, jei ne klubas, nebūtų įveikę. Man pačiai tai buvo kietas riešutėlis. Tačiau įsipareigojimas klubui disciplinuoja, todėl stengiesi rasti raktą į kūrinį. Aptarimas padėjo geriau suvokti knygą, tarsi įprasmino mūsų darbą: dalijomės kritikų pastebėjimais, paanalizavome rašytojo stilių, kūrinio struktūrą“, – prisiminė pokalbininkė.
Nusprendus skaityti Juliano Barneso knygą „Flobero pabūga“, susitarta „sukrimsti“ ir literatūros šedevru laikomą Gustave‘o Flauberto romaną „Ponia Bovari“: „Kadaise jau buvau jį skaičiusi, tačiau reikėjo perversti iš naujo, nes spektaklį prisiminiau geriau nei knygą.“
Nuo klasikos iki „popso“
Renkantis, ką skaityti, atsižvelgiama ne tik į klubo narių interesus ir norus. Įtakos turi ir knygų titulai, pavyzdžiui, Metų verstinės knygos apdovanojimas, įvertinimas Nobelio literatūros premija ir pan.
„Išbandome įvairius žanrus – nuo klasikos iki šiuolaikinės literatūros. Pavyzdžiui, skaitėme Tuvės Janson „Trolius Mumius“, tai truputį infantilu, tačiau smagu – tiek prisijuokėme! Mūsų sąraše ir Fiodoras Dostojevskis, Thomas Mannas, ir, tarkime, Johno Burdetto knyga „Bankokas 8“ – absoliutus „popsas“, – vardijo moteris.
Gregory Davido Robertso knygai „Šantaramas“ perskaityti buvo skirtas ne mėnuo, bet du. „Daugiau nei 700 puslapių – yra ką veikti“, – pastebėjo A.Jurgaitytė-Avižinienė.
„Viskas kaip filmuose!“
Literatūrologė Jūratė Čerškutė žavisi žmonių iniciatyva burtis į knygų klubus: „Tai turbūt net reikšmingiau už visas valstybines skaitymo skatinimo akcijas ir skaitymo metus. Knygų klubas – tai pirmiausia žmogiškieji santykiai, tikras, o ne virtualus bendravimas. Neretai atrodo, kad knyga išties yra labai geras pretekstas susitikti, kalbėtis, bendrauti, galiausiai, pasibūti ar net išsikalbėti – to dabar labai stinga. Juk knyga išprovokuoja diskusiją ne tik konkrečiai gvildenamomis temomis: neretai pamąstymai labirintiškai nuveda prie visiškai netikėtų, bet gilių pasvarstymų.“
Žinote, kas kelia didžiausią nuostabą? Kaip skirtingai galima suvokti tuos pačius dalykus, skirtingai vertinti herojų poelgius.
Pirmąkart su knygų klubu ji susidūrė prieš keletą mėnesių – mokslinės komandiruotės JAV metu. „Kai nuvykau į Sietlą, profesorė Violeta Kelertienė pranešė, kad eisime į „book club“. Jis kartą per mėnesį renkasi Sietlo lietuvių bendruomenės pirmininko Rimo Mikšio namuose“, – pasakojo J.Čerškutė.
Arbata, vynas, pyragai, sausainiukai ir šiltas susirinkusiųjų bendravimas, lydimas skardaus ir linksmo juoko – toks pirminis vaizdinys iškilo prieš viešnios iš Lietuvos akis. „Visai kaip filmuose!“ – konstatavo J.Čerškutė. Tačiau jau netrukus ji suprato, kad Sietlo lietuvių sambūris – daugiau nei knygų mėgėjų klubas.
Pirma įspūdžiai, po to – diskusija
Bendruomenė, gyvenanti už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, stengiasi neatitrūkti nuo jos aktualijų ir neišklysti iš „Baltic studies“ rėmų. Todėl klubas daugiausia domisi knygomis, kurios nagrinėja ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos istorinių, politinių, tapatybės problemų lauką.
„Susitikimas prasideda jaukiai ir laisvai: gurkšnodami arbatą, kavą, o kartais ir vyną, klubo nariai šnekučiuojasi, domisi, kaip kam sekasi, aptariami lietuvių bendruomenės reikalai, šeštadieninės lituanistinės mokyklos aktualijos. Dalijamasi įspūdžiais, kaip einasi anūkams, kitiems šeimos nariams. Ir tik po neformalaus pasišnekučiavimo R.Mikšys primena, dėl kokios knygos susirinkta, pristato jos autorių ir iškelia probleminį klausimą. Užverda karštos diskusijos – dvi trys valandos intensyvaus kalbėjimo ir apsikeitimo nuomonėmis“, – įspūdžiais dalijosi literatūrologė.
Knygų klubo tradicijas R.Mikšio namuose puoselėja ne tik jo žmona, amerikietė Donna Mikšys, prieš dešimtmetį subūrusi šį klubą, bet ir literatūros tyrinėtoja V.Kelertienė, Žemaitės proanūkė bibliotekininkė Marytė Račys, buvusi Vašingtono valstijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Irena Blekys, Lietuvos garbės konsulas JAV Vytautas Lapatinskas ir kt.
Prie lietuvių bendruomenės save priskiria ir du lenkai: Lešekas – bibliotekininkas, Božena – kraštovaizdžio architektė.
Nariai – tik su rekomendacijomis
„Klausydamasi jų pokalbių nejučia užsigalvojau: „Tai iš kur išlįs detektyvas Tomas Barbanis? – juokėsi J.Čerškutė. – Knygų klubo atmosfera labai priminė tą, kurią pažįstu iš televizijos serialų „Midsomerio žmogžudystės“, „Mis Marpl“ ar „Erkiulis Puaro“. Nenuostabu, kad knygų klubai asocijuojasi su Anglija, mat kiek teko domėtis, ten ir yra jų gimtinė.“
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Jūratė Čerškutė |
Ji sako, kad priklausyti kokiam nors knygų klubui JAV – kone prestižo reikalas. Žmonės dalyvauja net ne vieno, o kelių klubų veikloje: „Viena Amerikos lietuvė pasigyrė: „Aš priklausau dviem – Sietlo lietuvių ir „amerikoniškam“.
Knygų klubų būna visokių rūšių – buriamasi net pagal labai siaurus interesus. „Gali būti atskiro žanro klubas, kur nariai skaito tik detektyvus. Yra autorių – Marcelio Prousto ar Jameso Joyce‘o – ar atskirų jų knygų klubų, pavyzdžiui, J.Joyce‘o romano „Finegano šermenys“, – pasakojo pašnekovė.
Lietuvoje į diskusijas apie knygas kviečia knygynai ir bibliotekos, tačiau pamažu šaknis leidžia ir privačių knygų klubų tradicija.
„Iš patikimų šaltinių teko girdėti, kad randasi uždarų knygų klubų, kur patekti galima tik su rekomendacijomis. Tai džiugina, nes įrodo, kad kalbėjimui apie knygas ir skaitymo patirčių dalijimuisi grėsmės kol kas nėra. Būtų smagu priklausyti kokiam nors knygų klubui, tačiau profesiniai įsipareigojimai nuolat skaityti, vertinti knygas ir apie tai pranešti kitiems, vargu ar dabar leistų patirti tą malonumą. Kita vertus, literatūrologų gyvenimas neretai primena amžiną ir nesibaigiantį knygų klubą, kurio variklis – nepagydoma priklausomybė knygoms ir nuo knygų“, – apibendrino J.Čerškutė.
